Suprasti mitus. III dalis

Irano civilizacija ir jos logoso struktūros (ištrauka): Asura Mazda nusileidžia į žemę ir pasirodo esąs žynys. T.y, vyriausias dievas atsiduria patarnaujančiojo kažkamtai padėtyje… Ir jis irgi turi fravarti – dvasią!

Zoroastrizme egzistuoja dvasios trejybė: fravarti, vaizduojama kaip sparnuota kovos deivė, ir ji yra vertikali ašis, jungianti žmogų su “šviesos armija”- Asuros Mazdos pulkais. Žmogui tai – aukščiausias Aš, jo dvasinė išraiška, idėja. Ji – žmogaus jaunoji/žmona, moteriškas angelas (Lilit prototipas? Dianos?). Toliau žmogus turi individualią dvasią – urvan, arba kvėpavimą – tai ta jo dalis, kuri po mirties teisiama… Čia jau matome skirtumą tarp dvasios, kaip ugnies ir šviesos motyvo, idėjos ir vėjo įkvėpavimo, Vaijo. Šviesa yra pastovi ir nekintanti, o oras – judrus, permainingas. Vėjo siela eina per tiltą po mirties, ir šviesa ją pasitinka, nes ji gyveno abejose pusėse iškart. (O vėjas į anapus dar tik eina). T.y, jo Daena sutinka žmogų ant to tilto – ji yra tikėjimas, sudėta iš žmogaus minčių, poelgių, darbų gyvenime. Daena turi daug bendro su fravarti – moteris, gyva mirties pasaulyje, pasitinkanti mirusįjį: jei žmogus gyveno šviesiai, jo Daena graži, jauna mergina. Jei ne – ji sena laumė ragana, ir bando jį numstumti nuo tilto į Hadą… Taigi, žmogus tarnaujantis, galiausiai tarnauja pačiam sau, savo aukščiausiam Aš.

Net Asura Mazda gali tarnauti – iraniečių teologija yra atvira – pats dievas turi erdvės augti, tapti labiau savimi. Būtent tai jį ir daro absoliučiu, o ne daliniu. Jis irgi turi savo Daeną, tiki, yra dinamiškoj būsenoj…

A. Ševcovas, iš paskaitų apie pasakas: pasaka gimė ankščiau už epą – ji sukurta Orfėjaus ar orfistų – kalbam apie stebuklingą pasaką (kas kita, nei didaktinė literatūra vaikams). Pasaka yra iš tų laikų, kai būdavo praeinama iniciacija. Kai žmonės, tokiu būdu, buvo du kartus gimę. Pasakos herojaus kelionė – klasikinė šamano kelionė.. Buriatų šamanas – jau lama, Tibeto lamaizmas iš tikro yra religija Bon – gerų žmonių (Jėzus irgi į visus taip kreipdavosi, gerasis žmogau?)… Bon yra atėjus su Irano (Persijos) žyniais, kai indoarijai išsiskyrė į Persiją ir į Industaną (kaip brachmanizmas). Dvi tautos – Irano ir Indijos arijai – Machabkaratoje parodyti kaip broliai pandavai ir kouravai, kurie taip susipyko, kad išsiskyrė ant visai. Susipyko taip, jog dalis pakeitė turėtas bendras vertybes į kardinaliai priešingas – pliuso ženklą į minuso. Pas indus kovoja devos su asurais (asurai pralaimi), o pas iraniečius Asura Mazda kovoja su demonais (devom ir dievais) ir pralaimi pastarieji. Bet šaknys tos pačios, protėvynė ta pati!

Čia mes kaip ir dekonstravom legendą nuo visokių iliuzijų (nigredo etapo atitikmuo), asociatyvaus mąstymo pagalba supratom jos reikšmę (albedo), įdomu, kaip viskas vyksta toliau, kai prisideda dar ir protėvių išminties suvokimas, ir kur, kiek toli nuo pradinio taško pasirodo esąs rezultatas – rubedo? Koks jis  – ar jį atpažintume? Ar patikėtume juo? – Pavyzdys iš G. Tymnetagino knygos “Šiaurės saugotojas” (ir patirties): rašytojas klausia senojo Kakovičiaus, kas ten per kalva matosi tokios keistos formos? Panaši į apverstą puodą… A, šita. Tai – valgė dviese. “Ką valgė dviese?”- Ne, čia kalva taip vadinasi… Rašytojas vis tiek nesupranta… – O ką čia suprasti – sako Kakovičius. Seniai seniai tai buvo. Susirinko žmonės iš visur prie šitos kalvos į turgų. Paskui nusprendė švęsti, daug elnių paskerdė, moterys mėsą verda, o tarp laužų vaikšto vienas iš svetimų ir giriasi: “aš šitą suvalgysiu, ir šitą, ir šitą…” O mūsiškiai pasiklausė ir tariasi, kad reikia jam kažką priešpastatyti. Poitile sako:”aš eisiu”. Prisiskynė laukinio svogūno prie upės… Pradžioje arbatą gėrė, rūkyta žuvim užsikąsdami. Žuvies suvalgė daug, maišą.

Daug arbatinių išgėrė, 5 ar 6. Tada sėdo elnieną valgyti: elnias virtas, šonkauliai atskirai, galva atskirai… Svetimas demonstratyviai griebia didelius gabalus, rija beveik nekramtydamas. O Poitile valgo, svogūnu užsikąsdamas. Elnią suvalgė, šonkauliai ir kaulai guli šalia kiekvieno, perskaičiavo juos – po lygiai. Moterys katilą elnienos buljono atnešė – vyrai puodeliais semia ir geria, 5, 6, 9. Svetimas ėmė mėlynuoti, orą atvira burna gaudo… O Poitile sugriebė katilą už rankenų ir ėmė gerti buljoną tiesiai iš jo.. Taip visą likusį ir išgėrė – jį laimėtoju ir paskelbė. O svetimas supyko, griebė katilą, ir kad sviedė už upelio, taip jis iki šiol ten apvirtęs ir guli, iš toli matomas. O svetimas nuo tos paskutinės pastangos taip toje vietoje ir pamirė. Nuo tada į katilą panašią kalvą taip ir vadina, Valgė dviese…

Visi klausiusieji aplinkui juokiasi – pasakojimas žinomas jiems iš vaikystės, o G. Tymnetaginas abstulbęs. Jam staiga atsiveria slapta, istorinė legendos prasmė. Kakovičius žiūri jau rimtai, nekreipia dėmesio į besijuokiančius – jis mato. Jis suprato, kad klausytojas  žino, apie ką eina kalba šitoje “pasakoje kvaileliams”. G. Tymnetaginas: žinoma, žinoma… Svetimas iš Vakarų. Maišas žuvies.5 ar 6 arbatiniai, išrūšiuotas kauleiais elnias. 3,6,9 geležiniai puodeliai. Ir apverstas katilas, nusviestas už upelio… Poitile. Poitilio – ietis, ieties žmogus – taip save vadina vietiniai pusiasalio žmonės.

XVIIIa, antrojoje pusėje buvo eilinis bandymas pusiasalio gyventojus pajungti caro karūnai ir pakrikštyti juos visus į krikščionių tikėjimą. Buvo atsiųstas šventikas – misionierius, bet vietiniai jam paaiškino, kad tokio dievo, kaip jis skelbia, čia niekas nežino ir garbinti jo nesiruošia. O kai tas ėmė grąsintis dangaus bausmėm ir lįsti su savo krikštijimu prie moterų ir vaikų, jį užsiuvo į maišą ir tyliai nuleido pas žuvis… Misionieriaus žūtis tapo žinoma gubernijos centre, ir buvo pasiųsta baudžiamoji ekspedicija iš 29 žmonių. Gerai ginkluotų kazokų būrys buvo pasiryžęs “ugnim ir kardu” atkeršyti už dievo žmogaus mirtį, ir dar vis tiek, vietinius į naują tikėjimą atversti. Būrys išvyko į pusiasalį, atgal negrįžo niekas. Visi baudžiamojo būrio pėdsakai dingo amžiams…

Bet, pasirodo ne visi! Įvykio atgarsiai buvo užšifruoti legendoje, pririštoj prie konkretaus toponimo. Istorija, žinoma suprantantiems, praėjo per amžius ir pasakoja, kaip susidūrimuose su Poitilės gentimi, žuvo vis po kažkiek žmonių – baudžiamojo būrio narių, atėjusių iš Vakarų. O pagal elnio kaulų skaičių galima sužinoti, kiek žuvo vietinių kovotojų… Štai jums ir pasakėlė. G. Tymnetaginas:”Aš neatsistebiu ir man staiga atsiveria tikroji dar keleto absurdiškų, išpirmo žvilgsnio, pasakojimų ir legendų, seniau girdėtų tundroje iš senų čiuvčiuvėnų, prasmė. Jose nereikia klausytis žodžių, o reikia iš karto pagauti paslėptą esmę. Toli gražu ne kiekvienas tai sugeba. Tas, kas “skrydyje pagaus paslėptų žinių paukštę”, bus vertas pagarbos iš pasakojančio pusės. Būtent taip vietiniai visada atpažindavo, kas prieš juos stovi, savas ar svetimas. O mes, nevalyvi baltieji žmonės, juokiamės iš jų primityvių beprasmių istorijų ir pasakojimų… Kai mes tiesiog nepraeidavom išbandymų.”

Vėliau G.Tymnetaginas rado ir to baudžiamos ekspedicijos būrio paskutinio žiemojimo vietą – visiškai suirusius, tiesiai į šlaitą įkastų, keleto žieminių likučius… Kiek dar buvo galima įžiūrėti statybą, jos buvo ne vietinių pusiasalio gyventojų suręstos. Jas statė svetimi šitai vietovei ir aplinkybėms žmonės, visiškai nežinantys, kaip šitose sąlygose išgyventi. Nelaimingieji, savo fanatiško išdidumo apakinti, nesuprato paprasto dalyko – pas pusiasalio žmones reikėjo ateiti ne su ginklu, ne su “kryžium ir  kardu”, bet su atvira širdimi. Tada po poros šimtmečių, jų palikuonys – mes – būtų girdėję visai kitokius pasakojimus.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016