Darbas su mitais ir scenarijais

Darbas su dabartiniu momentu – jei nepasivargini savęs susikurti pats, tave gyvenimas atkuria vis tokį patį ir tokį patį, iš naujo ir iš naujo, pagal einamąjį modelį…

Kad sutvarkyti dabartinį momentą, padėti jam tapti tokiu, koks jis turėtų būti, reikia bent jau pabaigti, kas likę nepabaigta praeityje.

Tuoj pat po mūsų sąmoningo pasaulio suvokimo lygiu vyksta pastovus ir niekada nenutrūkstantis lyginimas, interpretavimas, sprendimų priėmimas ir reagavimas į aplinką – taip pat tai reiškia, kad praeitis yra visada čia, visada kartu su mumis, visada besikišanti į dabartį.

Toliau, kūnas ir sąmonė negali būti atskirai jokioj situacijoje: kiekvienai fizinei problemai yra fizinis jos komponentas. Kiekvienai emocinei reakcijai yra fizinis atitikmuo.

Svarbiausia yra ne kas atsitiko žmogui, svarbiausia, ką jis pats apie tai jaučia, kokius sprendimus to pasekoje priima, išvadas padaro – niekas kitas tame jam nėra teisėjas, interpretatorius ar vertintojas.

Protas, kaip žmogaus dalis, turi labai mažai ką bendro su išgijimo procesu, su ligomis ar sveikata bendrai – tai paaiškina, kodėl iš intelekto pozicijų gyvenantys žmonės sugeba suprasti savo (sveikatos) situaciją, bet nesugeba jos išjausti, ir situacija lieka nepasikeitus.

Pasąmonės klodai, pasiekti per atsiminimus ir emociniais kanalais, o ne per mintis, idėjas ir galvojimą – jie situaciją gali pakeisti akimirksniu…

Kai nusprendi, kad būsi pagrindinis savo gyvenimo herojus, tada tampa aktualus dvasinės apsaugos klausimas – kitaip gausis grindų šluostymas, vandeniui iš krano vis dar tekant – nepabaigiamas reikalas.

Dvasinio saugumo būsena turi tapti gyvenimo būdu – įsigudrinti taip gyventi, kad būtum nepažeidžiamas, nesvarbu, kokie atsitiktinumai beįvyktų, ir nekreipiant dėmesio į nežinomybę ateity.

Tokia dvasinė apsauga sau suformuojama per laiką, tampant dvasiškai suaugusiais žmonėmis (kai, tuo tarpu, dauguma vis tik norėtų, kad jais būtų pasirūpinta kieno kito ar kitų).

Reikia imtis gyventi iš dvasios nesunaikinamumo principo pozicijų, kad ir kas kūnui ar net sielai atsitiktų.

Toliau, savo dėmesio nevaldymas leidžia protui orentuotis į tamsą, baimę, neapykantą, pyktį, kaltę – o tai jau atidaros durys ir pakvietimas vidun.

Kiekvienu gyvenimo momentu prisidedame prie gėrio arba prie blogio pasaulyje – tie, kurie nėra savo dėmesy sąmoningi, jie renkasi automatiškai ir niekada nežino pasirinkti teisingai. Tik įvaldęs savo dėmesį, gali juo operuoti savo naudai – atidus privalai būti visada, miegoti negalima niekad – viskas juk vyksta čia ir dabar… Čia vėl Mirab Mamardashvili.

Kai žmogus yra budrus ir renkasi sąmoningai, tai jo gyvenimas susiformuoja integralus – ką mes manom, sakom ir darom, su tokiomis energijomis, medžiagomis ir technikomis jį ir kuriame.

Mintys yra materialios – kur mano dėmesys eina, to aš ir prašau. Ir atsakymai ateina – mūsų gyvenimai parodo, apie ką galvojame…kad siurprizų nebūtų, būtų geriau iš anksto pažinti save tiek, jog tavo galvojimo kryptis tave tenkintų…

Žodžiai yra energija, mes galime džiaugtis savo žodžių vaisiais, arba kentėti jų pasekmes. Visata nejuokauja – ką šneki, tai taip apie save ir manai, tokia ir esi.

Mes elgiamės taip, kokie iš tikro esam – nori sužinoti, ką galvoji iš tikro, stebėk save – kaip elgiesi, ką darai, kur krypsti… Vėlgi, žiūrėti yra vienas dalykas, o matyti, į ką žiūrai – kitas.

Žmogus turi gyvenime tiek laisvės, kiek jos pats sau suteikia savyje. jei kas nors kitas mus užspaustų labiau, nei mes patys save, tai nesileistume…O kai spaudžia mažiau – tai pakenčiame.

Kuo labiau esi pilnas įsitikinimų, tuo sunkiau tau bus gyventi gyvenimą, kokio tau norėtūsi.

Kiekvienam pagal tikėjimą – ko ieškai, tą randi

Gyvenimas, apie kurį nesustojama pagalvoti, nėra vertas gyventi? – tai tada negyventas gyvenimas nėra vertas, kad jį prisiminti!… kuo daugiau teritorijos savyje kontroliuoji tu pats, tuo labiau esi gyvas, ir tuo į atokesnius užkampius tenka atsitraukti laukiniam žvėriui tavyje – tuo mažiau jis gali padaryti tau žalos…

Rašant savo gyvenimo scenarijų, galima rasti savyje labai daug įdomių, norimų ir nenorimų dalykų… Ir pasirašyti juos kitaip.

Rašyti reiktų taip, kaip pasidėtum energiją kažkokiam kitam momentui, kai tau jos truks – galėsi jos pasiimti.

Pasakos, filmai, mitai, knygos, biografijos, herojai – visa tai gali būti naudojama tiek diangnostikai, , tiek situacijos krypties ar charakterio pakeitimui – darbui su savimi.

Jei liga įsigudrino tapti žmogaus savęs įvaizdžio dalimi, tai vargu netgi, ar toks žmogus kada tikrai norės pasveikti… Arba, jei jo vienintelis pasididžiavimas bus, kad pasveiko – kaip medalis koks, liga galutinai jo nepaliks – pasveikstama, tam, kad gyventi – pabaigei etapą, ir uždaryk duris.

Svarbu susigalvoti sau ateitį – netgi pasaulį galima keisti, jam padeti, jei turi geresnį ateities variantą jam sugalvojus, srityje, kuri tau tikrai svarbi, rūpi, dėl kurios tu pergyveni.

Kelionės laiko juosta.

Sapnų negalima palikti prisapnuotų ir neprižiūrėtų – kiekvieną reikia bandyt prisiminti, pataisyti, užbaigti… Siekti sapnuoti tik gerus sapnus – valdyti, ką sapnuoji.

Mitų funkcija – susinchronizuoti mus su savimi pačiais, su mus supančia aplinka.

Jei žmogus sąmoningai atpažįsta ir pripažįsta Gamtos mitologinio dieviškumo aspektus, tada pati jį supanti gamta tampa šventa – ką bedarytum joje, kuo beužsiimtum, visada jausiesi jos paskatintas, paremtas, pagelbėtas.

Modernūs laikai atėmė iš Gamtos tą šventumo statusą… Žmogus mano, kad aplankyti šventą vietą reikia eiti į piligriminę kelionę, kai, seniau, jis savaime būtų žinojęs, kad čia, kur jis stovi, ir yra šventa… Ir jis pats yra to šventumo dalis.

Išgydžius traumos, atskyrusios žmogų nuo gamtos, pasekmes, žmogus nustos naikinti ir gamtą, ir pats save.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as