Darbas su emocijomis

Net jeigu ir nežinome, ar gal tai mūsų visai nedomina, dažnas iš mūsų kasdien darome aštuntąją mirtiną nuodėmę, ACEDIA ( lot.) – ją iš nuodėmių sąrašo pašalino popiežius Gregorijus dar VI amžiuje, ir ji reiškia apatiją, gyvenimo nuovargį, cinizmą, dvasinį tingulį, gyvenimą iš inercijos ir t.t. kas tampa vis labiau tipiška, vakarietiškai kultūrai mūsuose įgijant vis didesnį pagreitį.

Tokiam egzistavimui, iš įpročio vadinamam gyvenimu, priešingybė yra, kai gyvenama žydint, su džiaugsmu pasitinkant dieną, jaučiamasi gerai, nepriklausomai nuo pasaulyje siaučiančių pagreičių ar besikeičiančių situacijų.

Dažnas iš mūsų netgi jau skubame gyvendami taip, kad šito viso ir nebe pastebim – per daug visur einam, kad bent kur nors iš tikro pabūtume.

O šitokią situaciją savo gyvenime pastebėjusieji, yra linkę tik į minimalias permainas, iš didesnės nesėkmės tegrįžta į ankstesnę, normalia buvusią rutiną…

Ir, didingai chaotiškas pojūtis, kad gyveni, lieka jų taip ir nepatirtas.

Visiškas džiaugsmingas pasinėrimas į paprasčiausius kasdienybės aspektus – natūralus emocijų, minčių ir dvasingumo mišinys – čia jau apie gryną alchemiją kalbam, ne veltui šiurpas per nugarą nueina, išgirdus.
Žmonės tokiu būdu sugeba pergyventi ir didžiulę kančią. Ir dar gyventi toliau…

Gyvi žmonės nebijo.
Bijo tie, kurie, kad ir nesąmoningai, bet suvokia esą mirusiais – bijo, kad jų gyvenimas taip ir pasibaigs, nepradėtas gyventi. Vis besiruošiant.

Skausmas ir džiaugsmas gyventi randasi ne individo viduje, bet individo santykių su jį supančiu pasauliu erdvėje.

Buvo laikai, seniai, žinoma, bet kai žmonės emocijas pergyvendavo kaip kažką, į juos iš išorės įėjusį – atneštą džiaugsmą, juos suėmusį pyktį, pavogtą laimę, išsižadėtą sėkmę, liūdesį, vietą rūpesčiams užleidusį, kurie žmogų užgulė, apniko…

Emocijas valdyti turėtų būti labai lengva, jei ta erdvė tarp žmogaus ir pasaulio nebūtų taip tirštai jomis užpildyta. Bet, netgi ir tada, reaguojame tiktai į tas, kurios jau yra įsitaisę mumyse – ko neturime (dar? Jau?) savyje, ten praeiname ramiai sau pro šalį ir nieko.

Vadinasi, reikia kraustyti jas iš mūsų, kaip seną šlamštą iš palėpės – „emociniai paukščiai skrenda virš visų mūsų, to negalime pakeisti.Bet, mes galime pasipriešinti, kai jie imasi mumyse sukti sau lizdus“.

Žmonės nebežino, kokie geri, stiprūs ir prisitaikantys jie yra iš prigimimo – čia paskutiniais šimtmečiais taip apsileidom, kad emocinės žaizdos, užgyventos ir negydomos, dažnai pragangrenuoja jau iki pat žmogaus sielos, ir jam vis sunkiau vėl gimti sveikam…

O tie, kurie pardavė sielą velniui, ateiviams ar neapibrėžto pavadinimo juodumai – tokie dalykai ir iš viso, nei pasimiršta, nei išnyksta patys savaime.
Tokiam žmogui jau net neužtenka norėti atšaukti tokį sprendimą pačiam, bet ir pagalbos, kurią senais laikais bendruomenės dvasinis gydytojas/patarėjas/sargas jam būtų nieko nelaukdamas, nors ir ne už dyką, suteikęs.

Prie emocinių žaizdų grįžtant – jų gydymas yra procesas, kelionė laike, o ne momentinis atsakas, permaina, kuri, manome, sugrąžins mums gerą savijautą tą pat akimirką.

O žaizdų negilinsim ir naujų neprisidirbsim, jei stengsimės bendrauti vieni su kitais iš SUAUGUSIOJO pozicijos mūsų viduje, o ne kaip kad įpratę, iš niekieno nemylimo ir amžinai nuskriausto vidinio vaiko asmens dalies.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as