Darbas su archetipais

Archetipų naudojimas

Archetipai tai butų sukonkretinta Visatos energija – į tam tikrą formą, arba tam tikram tikslui.

Dėl vištos ir kiaušinio galima ginčytis, ar archetipams buvo nuobodu ir jie susikūrė sau žaidimą šachmatais – žmonių gyvenimą pasaulyje ir juos pačius, kaip figūras – žaidžia mumis , kol atsibosta arba kol sudylame, tada būname išmetami perdirbimui.

Arba kad žmonės tiek ilgai ir su visokiais konkrečiais prašymais meldėsi į dangų, kad iš beformės Visatos energijos suformavo jau žymiai konkrečias archetipines figūras, kad jos žmogui padėtų visuose jo gyvenimo atvejuose… Tik tas susitarimas kažkaip užsimiršo, ar atsirado jėgų, į tą tarpą įsispraudusių tarpininkauti, o, iš tikro, naudotis ir tais, ir tais…Kas pasakys ?

Faktas yra, kad žmogus imasi pats su savo archetipais tvarkytis, tai jie jo klauso ir padeda ir jo naudai dirba – pasaulis kažkiektai ima panašėti į tokį, koks jis turėtų būti… O kol ne, kol žmogus savo gyvenimui nevadovauja, tai jis yra labai pazeidžiamas, neturi daug jėgos ir greitai pasibaigia.

Reikia rinktis savo archetipus patiems ir žinoti, kada su jais atsisveikinti.

Dualistiniame pasaulyje gyvendami, ir Archetipus suvokiame kaip susiskaidžiusius į teigiamus , ir jų priešingybes, neigiamus – tą skilimą reiktų pasirūpinti panaikinti, leidžiantis giliau, į labiau esmės, pagrindų lygį, kur ymanoma archetipų priešingumą aprepti vienu žodžiu…rasti pavadinimus, visa įtraukiančius ir nieko nuo savęs neatstumiančius.

Sąntykiai, tikri ir nesąntykiai – sumaištis archetipuose

Autentiški intymūs sąntykiai su kitu žmogumi – partneriu gyvenime – visada susiję su sąmoningai ar nesąmoningai jaučiama rizika…. Nusistebėtumėt, jei galėtumėt aiškiai pamatyti, kiek iš mūsų tos rizikos, tos rizikos baimės yra tiek paveikti, kad slępiasi nuo tikrų, realių sąntykių … nesąntykiuose.

Nesąntykiai yra, kai bendravimui naudojami nusižiūrėti, išmokti sąntykių pazydžiai, atsinešti, persekiojantys žmogų iš vaikystės, kai jiems trūko tėvų meilės…arba, pats vaikas atidavė tėvams visą meilę, kiek turėjo, ir to dar vis buvo per mažai.

Jei tėvai laikė pagrindiniu savo emocinio gyvenimo šaltiniu – ne vienas kitą, ne draugus ar bendraamžius kolegas, tada rūpinimasis kitais imamas painioti su meile.

Jei tavo tėvai buvo nelaimingi ir tau trūko jų dėmesio, tai tikimybė didelė, kad arba pats tokiu tapsi, arba visą gyvenimą gelbėsi tokius kaip jie ir, stengsiesi pataisyti jų likimus.

Nesąntykiai, net ir atrodantys intymūs, tai toks buvimo vienas su kitu būdas, kai realiai rūpinamasi ne vienas kitu, bet rūpinamasi išlaikyti nuslopintas savo baimes… Apsaugo žmones, nenorinčius susitepti rankas gyvenimo tikrove.

Nes tikras ir gilus atsivėrimas, jungtis su partneriu visada yra labai rizikinga investicija, jos eiga ir trukmė – nenuspėjamos… Apsaugoti nuo tokių autentiškų situacijų, sumokame aukštą kainą – iš naujo ir iš naujo vaidiname senus scenarijus : vienas duoda, kitas – ima…vienas gelbsti, kitas – auka…vienas diktuoja, kitas – paklūsta.

Kai iš tikro, abu yra tokie patys nesąntykių dinamikos vergai.

Ir abu vienas kitą tokį pasirinkę – tokį, kuris nejaudina, netraukia, gal net nepatinka – tada atrodo saugu – negalės tavęs manipuliuoti, pasinaudojant tavo meile, susižavėjimu, prisirišimu, pasiaukojimu… Atrodo, šį kartą tai jau tu galėsi valdyti situacija, nieko tau neatsitiks.

Gaila, bet partneris galvojo lygiai tą patį, besirinkdamas tave…

Ar iš nesąntykių išėjus, išmokus juos atpažinti, įsiauginus drąsą savyje yra kokios nors garantijos, kad mums nutiks tikri sąntykiai – meile, tikras intymumas ? – Nežinau… Bet, gyvi iš šito gyvenimo mes vis tiek neišeisim, tai gal geriau laikytis tiesia nugara …

Kur laisvė eina, ten laimė seka.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as