UNSEEN2016 fotomugė Westgasfabriek Amsterdam – mintys, kas patiko, video reportažas

Dalinimasis įspūdžiais yra labai asmeniškas dalykas. Kam patiks tai, kas patiko ir man, tai išgirsit ir pamatysit žemiau parinktų įdomių ar gražių ar įspūdingų dalykų… O kas mano kitaip, tai mano kitaip…

Kadangi objektyviu žmogui būti sunku, prasišviečia vis tiek – o jei kas nepalieka įspūdžio, nei tokio, nei anokio, tai apie tai netgi ir nelieka motyvacijos kalbėti. Žemiau pabandysiu parinkti nedidelę mozaiką to, kas patiko iš mugėje eksponuotų pardavimui darbų ir autorių.

Lars Morell 1980, Norvegija.

Man jo nuotraukos buvo įspūdingos savo 3D efektu, kuris atsiranda, nuotrauką atspaudžiant dalimis ir jas sujungus, imituojant sulankstymą… Bet, pasiskaičius daugiau, pasirodo, jog autorius „domisi riba, ties kuria susitinka vaizdų kalba ir jų analizavimas“, jog jis mielai dirba su retro reiškiniais ar jų laiko vaizdine medžiaga, kaip, pvz, bandymu fotografuoti dvasias, spiritizmo mados fenomenu ir pan.

Nuotraukos atrodo gerai jau ir šiaip žiūrint, o jei dar žinant, kad jos pakankamai didelės…

morelle

morelli

Panašios buvo ir danų fotografo Adam Jeppersen ( 1978m.) rodytos nuotraukos – jos labiau nuotraukos, nes pirmiau matai atvaizdą, o tik paskui dar ir jos reljefiškumą…

Galerija Anita Beckers iš Berlyno, ta proga, jog Anton Corbijn kuravo parodą šiame fotofestivalyje, atvežė pasiūlyti ir jo nuotraukų tiems, kas jas gali įpirkti… kas, vėlgi, duoda progą man įdėti čia keletą jo darytų portretų.

right-gallery-4

Autoriaus nuomone, pvz, fotografo Daan Paans nuotraukos nebūtų menu, nes, be technikos galimybių pademonstravimo jose daugiau kaip ir nieko tokio nėra…

Nors, patirtis rodo, kad nespecializuota publika, atėjusi žiūrėti mugės ekspozicijų, kaip tik tokias nuotraukas, ypač vaizduojančias gamtą, labai mėgsta – gal nusipirkus ir pasikabinus ant sienos, tada jau visai nebe reikia į lauką išeiti. Apie niekada nebuvimą gamtoje jau nešnekant…

Koos Breukel, 1962, baig3s fotografijos mokslus Hagoje,  portretai yra jo specializmas, ir priešingai Anton Corbijn portretams, jo daromi, dažniausiai studijiniai portretai jau priklausytų Fine Art Fotografie. Nors, riba gal ne visada ryški… Šiuolaikiniam menui ir fotografijai, kaip jo daliai, įdomiausi, žinoma, kažkiek absurdo, kontrastuojančių detalių turintys darbai ir aš negaliu susilaikyti, jų čia neįdėjus, nors jie nebuvo mugėje rodyti…

O mugėje jo portretų siena atrodė šitaip.

_dsc0526

Čia tada gaunu vėl progą pašnekėti apie Christo ir Andrews, jaunų fotografų duetą iš Kuveito, turėjusių festivalyje savo atskirą ekspoziciją „Politics of Sports“.Jų sportininkų portretai kaip tik ir yra tokios absurdo kompozicijos, netgi ne belaikėje erdvėj, bet, lyg jose erdvės ir visai nebūtų. Nebūtų oro… Spalvos ryškios kaip dykumos saulėje, visokie liuksusiniai dalykai virsta pro visus plyšius – turto tiek, jog jis nesutalpinamas kažkur tvarkingai sudėtas. pagal pačius autorius, pažįstančius šalį, kurioje gyvena ir kurioje vyks sekančios vasaros olimpinės žaidynės, Kuveite nėra praeities, nėra netgi ateities, nes viskas įmanoma dabar, viskas vyksta dabar – nusiperkama, įsigijama, įgyvendinama – pinigais kol kas tenai nuperka viską, įskaitant teisę būti priskaičiuojamiems prie civilizacijos.

Jie buvo paprašyti ir sufotografuoti nuotraukas, festivalio ir mugės plakatams ir kitai vaizdinei medžiagai. Jie, kaip jie patys sakė, stengėsi išlikti ištikimi savo stiliui ir išlikti atpažįstami, bet, kas taip labai tinka vienur, nebūtinai bus taip pat sėkminga ir kitoj temoj ar užduotyje… netgi šiuolaikinės fotografijos kaip meno kontekste, jų užmanymas ir jo įgyvendinimas pasirodė esą per daug toli nuklydę… bet, jie dar jauni, o ir iš klaidų mokomasi. Sekanti nuotrauka turėtų reikšti ateitį nuspėjantį aiškeriagį ar pan. – aliuzija į Unseen renginio pretenzijas formuoti, jei ne nuspėti fotografijos ateitį.

christo-ir-andrews

Tiana Doan na Champassak, 1973 Prancžzija. Ką seniau vadindavom aktais fotografijoje, tai šiuolaikinėje fotografijoje politkorektiškai teigiama, jog autorius“tyrinėja seksualumą“ „domisi lytiniu indentitetu“… Skamba bjauriai, o nuotraukos tuo tarpu pažiūrėti vertos.

Bet ir kitos serijos, matomai iš seniau darytos, irgi įdomios…

Kahn ir Selesnick, abu 1964m. gimimo, vienas Niujorke, kitas Londone. Jų kartu sukurtų darbų jau turi daugelis JAV muziejų…

Mugėje buvo rodoma nuotraukų serija, atspausta ant medvilninio popieriaus, senamadiškoj užapvalinto viršaus formoj. Mieliausiai aišku būčiau įsigijus visą seriją, specialiai jai padarytoj dėžėj, irgi aptrauktoj drobe… Tik kad vieno atspaudo kaina buvo 2200 Amerikos dolerių. ir ta kaina nebuvo kokia tai per didelė, kontekste. Greičiau, normali.

Autoriai darę įvairių projektų, bet, netgi nelabai svarbu tematika ar tema, stilius lieka maždaug tas pats. Ir kam patinka, tai patinka, o kam ne, tai ne…

khanee

Awoiska van der Molen, 1972 NL. Fotografiją baigė Bredoje, šymet jau buvo jos solo ekspozicija Amsterdamo Fotografijos muziejuje, nuotraukos jau perkamos muziejų – Stedelijk Amsterdam ir Viktorijos ir Alberto Londone.

Labai tvirtai stovinti fototechnikose, ji dirba analoginėj fotografijoje ir didelio formato nuotraukas daro pati, savo laboratorijoje… kaip menininkė, ji irgi suvokia, jog norint, kad jos darbas – nuotrauka – spinduliuotų į žiūrovą energija, būtų gyvas, ji turi dirbti lėtai, ilgai, susikoncentravus vienumoje ilgesniam laikui. Ir visa tai, iš tikro jos darbuose ir atsispindi – netgi tada, kai nelabai ten kas matosi, kas ten konkrečiai fotografuota, jie vis tiek daro įspūdį.

1

 

Laurence Aegerter, 1972 Prancūzija. Mnipuliacijų tarp plokštumos ir pridėtinių detalių, sukuriančių reljefą, tema  skamba nuobodžiai, bet galimybės neribotos tiems, kas turi idėjų…

 

aegerteruu

Kai  Amsterdamo Ermitaže buvo paroda „Nuo Matiso iki Malevičiaus“, ji tuo pačiu principu sufotografavo seriją paveikslų su žiūrovais.

Bet ir tai jau praeitas etapas, kaip suprantu. Dabar fotografuojamos Katedros – jos ir buvo rodomos mugėje.

aegerter000

Nors, mano nuomone, netgi ne spalvotos katedros įdomiausios. Įdomiausios juodai baltos, kur sužaista dar ir šešėliais krintančiais jau ant nuotraukų, be kitų variavimo būdų – nuotraukos ir kitos, ir tos pačios.

Maya Rochart, 1985, šveicarė vokietė, dirba su fotografija, koliažais, instaliacijomis. Mugėje ją pristatė galerija Seen Fifteen iš UK. Autorės eksperimentai gal geriausiai parodomi, sudėti į fotoalbumus.

bet ir mugėje jos nuotraukos buvo išeksponuotos efektingai, paliko įspūdį.

rocharta

 

rochart

O kas dar kantrybės ir laiko turit, žemiau galit pasižiūrėti sufilmuotą visą mugės ekspoziciją, susidaryti bendrą įspūdį iš renginio. Į kadrą pakliuvo ir Kauno Fotogalerijos atvežti albumai fotoalbumų „turguje“ – ne mažiau įdomioj mugės dalyje, kur dalyvavo virš 60 nepriklausomų leidėjų ir kauniečiai buvo pakviesti jau ketvirtą kartą – Viktorija sveikina iki galo dažiūrėjusius iš Amsterdamo.

 

 

 

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as