Olandų galerijos Art Basel2016

Kas nežinot, tai Art Basel yra turbūt labiausiai prestižinė ir autoritetiškiausia šiuolaikinio meno mugė, rengiama kasmet birželio mėnesį jau nuo pereito amžiaus septinto dešimtmečio. tada susibūrę Bazelio galeristai nusprendė savo miestą padaryti internacionalinio meno pasaulio susitikimo vieta – po gerų 40 metų matome, jog tai jiems yra puikiai pavykę.

Pradinis konceptas išlikęs iki šiol: tikima, jog galerijos vaidina esminę rolę šiuolaikinio meno populiarinime ir dailininko, kaip kūrėjo formavime… Netgi, šiuolaikinio meno vystyme irgi.

Šiais laikais renginys jau turi ir savo filialus; art Basel Hong Kong ir Art Basel Maiami Beach – europiečiai kolekcionieriai vis dar suvažiuoja į Šveicariją, o pas kitus turtinguosius meno kūrinių pasiūla atvažiuoja pati: per visus tris kartu dalyvauja apie 500 galerijų ir apsilanko apie  200 000 žmonių per metus.

Šymet jau 47- oji Art Basel edicija: dalyvavo – buvo atrinktos dalyvauti iš šimtų norinčių! – 286 galerijos iš 33 pasaulio šalių. Jos eksponavo apie 4000 dailininkų darbus, kuriuos matė 95 000 lankytojų 6 dienų bėgyje… Vien jau muziejų atstovų apsilankė virš 300, o kas suskaičiuos, kiek privačių kolekcionierių ar jų įgaliotinių!.

Visa tai apšnekėjus, galima grįžti prie Olandijos: paprastai iš jos dalyvaudavo viena – Annet Gellink galerija, paskutinius du metus – dvi. Antroji, Borzo galerija, prisidėjo, kai jos atstovaujami autoriai aiškiai vėl grįžo į meno sceną ir tapo perkami, bet pradėkim nuo pradžių.

Įkurta 2000 metais, Annet Gellink galerija randasi Amsterdamo centre, bet jau ne turistiniame centre – už kanalų diržo, taip vadinamo. Nors ten susibūrę ir daugiau galerijų, bet nežinodamas ten neužklysi ir neužeisi. Klientų ten nesitikima ir jų ten niekam nereikia: kokius penkis kartus per metus pakeičiama ekspozicija, tai gal tada atidarymo proga dar sukviečiami potencialiai besidomintys, o daugiau tai visas biznis vyksta tarptautinėse meno mugėse, kuriose ši galerija dalyvauja visose svarbiausiose ir didžiausiose.

Annet-Gelink-Gallery-640x250

Galerijos savininkė Annet Gellink, dar gana jauna moteris, olandė, turinti giminę – ar net pati gimus – pietų Amerikoje, matyt iš čia internacionalinis užmojis. Studijavus meno kritiką, pati puikiai gaudosi šiuolaikiniame mene, žino, ko nori, ko ieško ir sistemingai formuoja jaunatvišką, eksperimentinę, konceptualią savo galerijos kryptį.

Annet Gelink van Annet Gelink Gallery BV

Kad įsivaizduoti, kokios piniginės apimtys yra reikalingos tokiai veiklai, reikia žinoti, jog dalyvavimas Art Basel, šešios dienos prieš pora metų jau kainavo 60 tūkstančių eurų… Olandų vyriausybinis kultūros rėmimo fondas kasmet subsidijuoja tuos, kurie kažkokiu būdu veža olandų meną į užsienį, dalyvauja su juo tarptautinėje kultūrinėj erdvėje; padalinus, išeina po 4,5 tukst, subsidijos kiekvienam. Annet Gellink viename interviu yra sakius, jog už tą sumą jie kasmet Art Basel išvakarėse suruošia savo potencialiems klientams pietus… Nors, bendrai paėmus, tai skundžiasi, jog tokioms mažoms, eksperimentinio meno galerijoms dideliuose tarptautiniuose renginiuose dalyvauti vis sunkiau, vis labiau ten viską lemia ir visą erdve užima didžiosios, turtingosios internacionalinės galerijos, kaip Gagosian iš NY, pvz.

Šymet galerija Art Basel rodė keturis autorius iš savo dailininkų būrio: Erik van Lieshout (1968.NL), 2013m., pvz, dalyvavusį Venecijos bienalės Arsenalo show „The Enciclopedic Palace“

Yael Bartana (1970, Israelis), 2011m. atstovavusią Lenkijai Venecijos Bienalėje ( ir, žinoma, tais metais irgi šios galerijos rodyta Bazelyje), studijavusią Jeruzalėj, Niujorke ir Amsterdame – jos darbai jau randasi ir muziejų kolekcijose.

Antonis Pitas (1973, Graikija), studijavęs Atėnuose, Roterdame ir Amsterdame

Razi van Lankveld (1973, NL), studijavusi Gente, Belgijoj.

Kita Art Basel 2016 dalyvavusi olandų galerija – galerija Borzo.

 

borzo

Visai kitokia, tiksliau, tokia pati, tik vyresnė – viena seniausių olandų galerijų, įkurtų prekiauti ir propaguoti olandų konceptualų meną, kai ši meno kryptis dar tik kūrėsi, šaštam pereito amžiaus dešimtmetyje. Ir, jei pernai Art Basel Borzo galerija rodė Constant (1920- 2005)

tumblr_m6w76ddvCS1qln4yro1_1280

 

konceptualiausią COBRA grupės narį, sukūrusį dar daugybę įdomaus kitose kryptyse, ne tik rėksmingame primityvizme ir ekspresionizme, kas buvo šios grupės stilius, tai šymet atvežė penkių autorių, grupės :Nul“ įkūrėjų ir dalyvių darbus.

Savo laiku grupė buvo anti tapybinė, anti meninė, anti elitinė… Tyčiojosi iš vartotojiškos visuomenės, ir tradicijų, meno ir tapybos – jos nariai netgi ne visi turėjo meninį išsilavinimą, buvo greičiau protestuotojai, bet su kūrybos gyslele, kūrė iš ko papuolė ir kas išeidavo, norėdami įrodyti, kad viskas gali būti menas. Ir jauna eksperimentinė Borzo galerija rodė jų veiklos rezultatus.

Tačiau tik laiko klausimas, kada visa subkultūra tampa galiausiai main stream kultūra…

Ir vartojimo visuomenė puikiai įsisavino šituos protestuotojus, brangiai pardavinėja jų „kūrybą“ kuri dabar jau vadinama menu be kabučių, ir jie patys tapo gerbiamais ir pasiturinčiais visuomenės nariais, ir galerija, ji tikrai yra pačiame Amsterdamo centre, Kijzersgracht ( gatvėje pagal kanalą), XVIIa pastate, 2005m paskutinį kartą restauruotame, kad tiktų galerijos reikmėms – viskas labai solidu, brangu, svariai ir autoritetingai įrašyta į dailės istoriją – maždaug, kad nerizikuodamas gali išsitraukti piniginę ir mokėti prašomas sumas – investuodamas jau niekuo nerizikuoji. Priešingai, dar džiaukis, kad gali kažką iš šių autorių darbų nusipirkti… kad tau jie parduodami, nes norinčiųjų netrūksta…

Armando (1929m. g.), pradžioj dar tapė CoBra grupės stiliuje, paskui iš viso, persiėmė antitapybos idėja – ėmė kurit reljefus, dar vėliau – instaliacijas. 1984m. jau buvo pristatytas Venecijos bienalėje ( Olandijoje yra taip, jog personalinę ekspoziciją šioje bienalėje gali turėti tik vieną kartą)…

Karo metus buvęs uždarytas koncentracijos stovykloj Amesforte, pokario dešimtmety negalėjo atsikratyti tragizmo, vis svarstė, kaip yra baisu tai, ką gali padaryti žmogus. paskui tai, matomai, perėjo į bendrą nihilizmą visuomenės ir kultūros atžvilgiu ir jis ėmėsi kurti nekultūrą, Nul grupėje radęs bendraminčius.

Marinus Boezem (1934m. g.) tikras, pirmosios generacijos konceptualistas: dalyvavo garsiojoje 1969- tų metų parodoja Berne „When attitudes become form“, tais pačiais metais veidrodinis jos atspindys buvo ir Amsterdame, Stedelijk muziejuje. 2013m. Venecijoje buvo padarytas šios parodos atkartojimas – remake – kur Marinus Boezem darbai figūravo irgi, vėl.

Jo kūrybinis konceptas nuo pat pradžių įtraukė į naudojamų priemonių arsenalą ir orą, ir vėją, ir dangų, ir šviesą… Ir tai netrukdo jo darbams būti isigytiems ir eksponuojamiems MoMa NY ir kituose didžiuosiuose, šiuolaikinį meną kolekcionuojančiuose muziejuose.

Jan Hendrikse (1937m. g.) Nul grupės narys, kuriantis asambliažus iš tokių medžiagų – ar antimedžiagų – kaip alaus dėžės, pinigai, automobilių numeriai…

Septintam dešimtmetyje užsiėmė video, foto instaliacijomis. Jo kūrybinis konceptas sudarytas iš filosofijos, jog kūrinio originalumas yra metode, kuriuo jis sukurtas…

janhenderikse_2014

Herman de Vries (1931m.g.) pereitų metų Venecijos bienalėje atstovavo Olandiją, todėl nereikia stebėtis , jog jo kūrybos populiarumas ir darbų perkamumas yra pakilime.

O pradėjo jis, kaip ir likę Nul grupės konceptualistai, nuo rastų medžiagų koliažų – „objects troewes“ pagal Marselį Dušampą. Penktam dešimtmetyje pradėjęs tapyti baltais, pilkais ir juodais tonais, ką vadino tapymo materializavimu, toliau jau tapė tik baltai – tai kaip tik sutapo su Nul grupės įkūrimu 1961 metais. Iš profesijos botanikas, jis dirbo augalų tyrinėjimo srityje ( bio research), kas vėlgi, įtakojo jo perėjimą prie formų geometrijos ( atsitiktinumo geometrija).

Septintame pereito amžiaus dešimtmetyje Herman de Vries, iš Olandijos persikrausto gyventi į Knetsgan, Baeren (Vokietija) ir vis labiau persiima gamtos ir Rytų filosofijomis… Susirūpina ir ima reikšti savo kūryboje žmogaus ir gamtos harmoningo tarpusavio bendravimo išnykimą, pats stengiasi būti bent jau nekenksmingas – naudoja žemės rūšis, kaip spalvinius pigmentus – siena, ochrą, umbriją ir pan. Kuria džiovintų augalų kolekcijas – herbariumus, fotografuoja, filmuoja…

Reikia pažymėti, jog jo požiūris į gamtą ir santykis su ja yra labai būdingas ir atspindi mūsų laiką ir mūsų technologizuotos visuomenės ir techninio mastymo žmogaus bandymus vėl susieiti su gamta iš naujos, technologinės pozicijos, kurioje žmonija dabar randasi. Tikriausiai tai yra tikroji Herman de Vries darbų populiarumo priežastis. Ir pats menininkas, darbų autorius, atrodo kaip išmintingas senolis filosofas, o savo viduje jis kaip buvo, taip ir likęs bioinžinierium, ir stengiasi su gamta elgtis geriausiai, kaip gali – atsargiai… Nes įsišaknijęs joje jis nėra, kaip ir likusi žmonija, kuri jo menu žavisi ar jame atpažįsta save.

Atraštės mirga teiginiais, jog Herman de Vries mato gamtoje slypinčią poeziją… O normalesnis žmogus pasižiūri ir sako, kas čia per laboratorija?… Ar gal gamtos muziejus? – būtent tokį klausimą sau uždavė Stasys Eidrigevičius, apsilankydamas pernai Venecijos bienalės Olandijos paviljone…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as