„Didžioji permaina“ – Aristarcho Lentulovo tapybos grožis

Kaip bėga laikas… Ši paroda Mastrichte, Bonnefante muziejuje buvo jau 2013 metais, o atrodo kaip vakar mačiau. Žinoma, ir dėl jos įdomumo, palikto įspūdžio. bet pradėkim nuo pradžių…

Net ir dabar, kai Olandijos ir Rusijos santykiai pašliję tiek politikoje, tiek ekonomikoje, rusų kultūra ir menu domimasi labai. Keleto metų bėgyje, pvz, į Groningen miesto muziejų buvo atvežta Diagilejevo Rusų baleto paroda, kurią teko pratęsti, nes norinčių pakliūti buvo daugiau, nei muziejus talpino; buvo atvežti peredvižnikai iš Tretjakovo galerijos – Repinas ir kiti „Burliokai prie Volgos“ – realistinė tapyba irgi sukėlė netikėtą anšlagą… Ermitažas jau kokie dešimt metų turi filialą Amsterdame, veža puikias parodas vieną po kitos, kainos komercinės, biznis eina.

Atsimenu, jog parodą „Didžioji permaina: revoliucijos rusų tapyboje 1885- 1917m.“ aptikau atsitiktinai. Nors, atsitiktinumų nebūna… Kai mokinausi rūbų modeliavimo, geras dvi savaites su visu kursu praleidome praktikoje Leningrade, kultūrindamiesi – kasdien į Ermitažą vaikščiojom. Tada šio laikotarpio tapybą dar tik traukė iš užkaborių, kur ji buvo laikoma nugrūsta tarybiniais metais.

Buvo pasakojamas toks anekdotas, jog kai M.Šagalas lankėsi Tarybų Sąjungoje, jį vedė per muziejų ir jis jau buvo ėmęs stebėtis, jog niekur nekabo jo darbai, nors šitoj Geležinės uždangos  pusėj jų irgi likę pakankamai… Ir kaip viena darbuotoja susiprotėjo, dar suspėjo sulakstyti į tuos tolimus archyvus, pagriebti ten vieną Šagalą, atbėgti į paskutinę salę ir jį ten pakabinti, vietoj kažkokio kito, toje vietoje kabojusio… Kai dailininkas įžengė į šitą, paskutinę ekspozicijos salę ir apsidžiaugė, pamatęs pagaliau savo darbą, tai šis dar judėjo, tik ką užkabintas…

Ilgus metus šitokie darbai buvo buržuazinė, tvirkinanti, nerodytina tapyba.

Ir kaip tada mūsų širdis džiaugėsi, bent keliose Ermitažo salėse šio turtingiausio, šlovingiausio, įtakingiausio rusų tapybos laikotarpio kūrinius matant!… Ir tai, aš jau buvau prisiskaičius to laikmečio medžiagos originaliuose „Apolono“ meno žurnalo numeriuose. bet, vėlgi, stojau į meno Akademiją St.Peterburge po metų, nežinodama, kas toks P. Filonovas – draugai nusivedė kaip tik tada į dokumentinio filmo apie šį rusų dailininką premjerą. tai tada, žinoma, sužinojau visam gyvenimui!

Kaip aš matau, mes Lietuvoje objektyviai nesugebame vertinti, kokia yra XXa. pradžios rusų dailės vieta Europos ir pasaulio meno istorijoje…

Tarybiniais laikais mums kišo viską, kas rusiška (tarybiška) per prievartą, kaip pažangiausia ir geriausia, ir mes tai su ta pačia jėga atmetėme, nes jautėme tai ne tik kaip propagandinį, ideologizuotą melą, bet kaip ir mūsų kultūros ir savasties menkinimą… dėl tų pačių priežasčių ir dabar mums rusų kultūros indėlis į pasaulio lobyną atrodo mažų mažiausiai neįdomus. mes vis dar esame kompensacijai veidu į Vakarus atsisukę.

Todėl norisi pasidalinti vakarietišku požiūriu ir nuomone šia tema – jų neobjektyvumu apkaltinti kaip ir neišeitų…

Mes domimės vis dar Paryžiumi, kaip tuometiniu meno centru – mums jis  – modernizmo sostinė nuo impresionistų laikų, madų mene diktavimo vieta nuo postimpresionizmo susiformavimo, fovizmo, kubizmo sklaidos taškas… Dar gal kažkiek žinome vokiečių ekspresionizmą – „Mėlyną raitelį“, „Tiltą“…

Atrodo, kad kaip tik ten, pas juos, meno ateitis buvo kuriama, gyvenimas virė… Bet buvo ne visai taip.

Rusai, po Europą pasklidę, gyvendami, studijuodami ir vis grįždami atgal į tėvynę, pritvinkę kūrybinio medaus kaip bitės į korį, kūrė situaciją, jog Maskvoje, o ne kur kitur susiėjo visos naujausios meno mados ir įtakos: ir iš Paryžiaus, ir iš Miuncheno, iš Vienos, ir iš Stokholmo, iš Romos italų futurizmas ir St.Peterburgo šaltas intelektualus grafinis estetizmas… Į Maskvą važiavo parodos iš Europos, ten kaupėsi revoliucinė energija, kuri labai greitai padėjo įvykti ne visai tai revoliucijai, kurios tikėtasi.

Laike tai buvo trumpas momentas – auksinis – ir tos „ne tos“ revoliucijos labai greitai ne tik performuotas, nutrauktas, bet ir nustumtas į užmarštį.

Ilja Maskov

Į užmarštį tėvynėje, bet ne Vakaruose: Diagilevo baletų forma nepaprasta avangardinė menų sintezė – revoliucija mene – buvo eksportuota atgal į Europą: patirtis perdirbta, sulydyta į vientisą formą ( vaizdo, garso, judesio, erdvės) – ir, savo ruožtu paveikė Vakarus neįtikėtinai! – to poveikio masto mes kaip tik ir neįsivaizduojame: kaip tada Oksforde studijuojantis jaunimas – būsimieji dendžiai – svajojo tapti balerinais, ballets russes prisižiūrėję; pradedantis karjerą Picasso prisitrynė prie caro generolo dukros ir gastroliuojančios Paryžiuje su Rusų baletu primabalerinos Olgos Kochlovos, prikalbėjo ją apsivesti, kad tik jam atsidarytų kelias į tuometinę kultūros ir meno aukštuomenę; pirmasis Diagilevo atvežtas baletas ir neįtikėtinas skandalas, kurį jo premjera Paryžiuje sukėlė yra kultūros ir meno istorikų ištyrinėtas ir dokumentuotas iki tiek, jog yra žinoma, kuris žiūrovas kurioje teatro salės vietoje sėdėjo – žmonės tiesiog išsaugojo bilietus, kuriuos vėliau rodė žurnalistams ir meno kritikams, nes jautėsi buvę istorinio virsmo kultūroje liudininkais ir dalyviais…

Ir Diagilevo baleto trupė su panašiu pasisekimu egzistavo Europoje iki XXa vidurio mažiausiai, tik TSRS apie tai nebuvo pasakojama ir nebuvo tuo didžiuojamasi…

Grįždama prie parodos apie kurią šnekam pasakysiu, jog man asmeniškai to laikotarpio menas patinka labiausiai – atrodo, jog jis toks ir turi būti, menu būdamas.

Pristatyti  29  autoriai su 87 darbais. Pradedama iš toli, giliai – ne veltui rašoma“revoliucijos“ daugiskaitoje. Visi autoriai svarbūs, daug iš jų – mano mylimi ir atskiros kalbos verti, atstovaujamos svarbiausios kryptys, grupės. Aš žavėjausi daugeliu atvežtų svarbių darbų ir pati parodos atmosfera buvo mano širdžiai miela, tačiau norisi pašnekėti apie Aristarchą Vasiljevičių Lentulovą.

Jei V.Kandinskis ir K.Malevičius pristatomi kaip abstrakcionizmo tėvai – garsusis Kvadratas irgi buvo atvežtas! – Natalja Gončiarova ( ir jos partnerio Larionovo darbas ižymiosios Kareivių serijos buvo) kaip įvedantys neoprimityvizmą, Ilja Maškovas ir Piotras Končialovskis kaip atsakymas H.Matisui, tai A.Lentulovas yra P.Sezano vystytojas…  Žinoma, Robertas Falkas, N.Rerichas – visa „Bubnovyj Valet“ grupė – yra atsakas P.Sezanui…

Bet A.Lentulovą galima pavadinti visų tų atsakų suma. Aš jį žiūrėjau ir žiūrėjau, ir nesinorėjo man išeiti, ir vėl žingsniuoti į traukinį ir keliauti namo… Nesinorėjo, bet žinojau, jog norėčiau likti toj dimensijoj be galo, o tai neįmanoma, pabaiga turi ateiti. Gaila…

Jis man buvo atradimas, nors pavardę, rodėsi, buvau girdėjus, darbus kažkur gal prabėgom ir mačius, kažkiek, kažką… Šioje parodoje svarbiausias jo darbų korpusas buvo rodomas kartu, už Rusijos ribų… Ir man pasitaikė laimė pasižiūrėti!

Dailininkas gimė ir mirė Rusijoje (1882 – 1943), bet jo kūrybinis gyvenimas buvo neilgas ir ištryško kaip fontanas.

Studijavo St.Peterburge ir Paryžiuje, liko Rusijoje ne tik po revoliucijos, bet ir tada, kai sienos užsidarė ir realizmas ėmė įsigalėti – kai nebe galėjo laisvai tapyti, kūrybinė energija išdžiūvo kaip autoriui, vis tiek toliau dėstė, mokino meno, kiek tai buvo įmanoma, kitus…  Ne vien Robert Delauny draugas buvo, mokydamasis meno Paryžiuje, A.Lentulovas, panašu, sujungė savyje, kaip amalgamoj, futurizmą, kubizmą, orfizmą – nors, dar klausimas, kas buvo pirmas – bet ir organines formas, spalvos laisvę…

Ir visa tai – savoje nacionalinėje dvasioje – Rusijos miestai miesteliai, iš bonių – cerkvių kupolų –  atpažįstami, peizažai – fragmentuoti ir visuminiai, vientisi tuo pačiu metu… Architektūros strukturalumas ir gyva organika, mirgėjime, judesy…

V.Kandinskis ir K.Malevičius abstrakcionistinėje ekspresijoje, N.Rericho iliustratyvus istoricizmas – viskas kažkur labai netoli, kaimynystėje – matosi, jog kartu eksponavo darbus, vieni kitus įtakojo… Kiekvienas atskirai ieškojo, bet bendros laiko dvasios vedami.

Ir, kas svarbiausia ir džiugiausia, tokia parodą žiūrint, esi irgi to laikmečio dvasios persmelkiama!… Ji gyvena tuose darbuose, yra dar vis veikli – kas žino, kokia jos įtaka būtų, jei visi kartu daugiau ir dažniau tą meną žiūrėtume… Tokios kokybės meną žiūrėtume – gal šį kartą revoliucija įvyktų ten, kur ir reikia, ten, kur ji ir nutaikyta – mene…

Ir tada jau jos įtakoti žmonės ir gyventų kitaip…

 

A.Lentulovas

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as