Arnhemo muziejaus realistai: Wim Schuhmacher

Autodidaktas ir iš esmės panašus tik pats į save, Wim Schuhmacher gimė 1894m. Amsterdame, šeimoje, kur vyravo socialistinės, dirbančiųjų tarpusavio pagalbos ir švietimo pažiūros – ypač motiną jis už tai labai gerbė, didžiavosi ir ji iki pat gyvenimo galo, be abejonės, buvo svarbiausia moteris jo gyvenime.

Baigė amatų mokyklą, įgydamas dažytojo profesiją – pradžioje sekė Van Gogu.

schuhmacher-wim-1894-1986-neth-herfstbos-973450

Paskui  – laiko dvasioje – perėjo į kubo- ekspresionizmą, prisišliejo prie taip vadinamos Bergeno mokyklos – dailininkų grupės, gyvenusios ir kūrusios Bergeno vietovėje prie jūros. bet jau apie 1925m. ima ryškėti savas dailininko stilius.

Kartu ir kaip žmogus, apie tą metą nusistovi, randa pagaliau šeimyninę laimę: jau du kartus vedęs ir du kartus išsiskyręs, dvejų dukrų tėvas, susieina pagaliau su moterim, su kuria liks visą  gyvenimą iki jos mirties 1967m. – toliau jis liks jau vienas iki savos mirties 1986 metais…

Ta moteris buvo Melita Lass (Lasis, 1890m. gimimo) iš Rygos, pirmuosiuose portretuose ji dar vadinama Ruse ( Russin).

Su ja irgi turėjo du vaikus, ir, nuo 1928 metų vasaromis jie į užsienį važinėja visada kartu. Mat dailininkas nemokėjo užsienio kalbų, o tapyti, kaip ankstyvoj jaunystėj pradėjo važinėti į Europą, šalis prie Viduržiemio jūros – Italiją, Prancžziją, Ispaniją, taip ir keliavo ten kiekvienai vasarai, tik gal karo metus išskyrus, iki pat gyvenimo pabaigos.

Wim Schuhmacher pabrėždavo, jog iki dailininko save išvystė pats – mene matė savo pašaukimą ir to pašaukimo gyvenimą laikė savo asmenine pergale… Mėgo pašnekėti apie meno misiją, aukštais žodžiais teoretizuoti, diskutuoti estetiką, prasmę, paskirtį – pvz, kenčiančio Kristaus figūrą laikė sau, kaip dailininkui, pavyzdžiu, bet socialinis ar krikščioniškas turinys jo darbuose nepasirodė niekad. Savo geriausiuose paveiksluose jis atkuria tyrumą ir amžiną, belaikę erdvę, primenančią Viduramžių tapybą, bet jo pasišventimas išreiškiamas grynai tapybinės technikos priemonėmis.

Dailininkui pastoviai trūko techninių, ypač modelio piešimo, įgūdžių – tai matyti jo kurtuose portretuose iki pat gyvenimo pabaigos. Jis nebuvo nusistatęs prieš akademinį meną ar mokymo stilių, kaip buvo tuo laiku madinga, nesistengė išgelbėti prarandamą tuo metu masiškai tapybinį meistriškumą – jis ieškojo technikos, tinkamos tam, ką norėjo išreikšti, tam efekto, kurį norėjo pasiekti, nuotaikai, nusistatymui, pakilumui, kurį norėjo savo menu parodyti – kuriuo jo darbai turėjo sušvisti.

7dbe416587682c4bedc50e8f7a5316be9f2d2c34402abb09576da4dff8916326

Žiūrint atgal, jau kubistiniuose jo darbuose galima įžiūrėti potencialiai buvus, slypėjus ir pilkai sidabrinį koloritą, vėliau tapusį pagrindiniu jo kūryboje, ir ypatingą šviesotamsą – šviesą kaip ir pačią sau, be tamsos.

Iš tikro dailininkas kažkokių ypatingų techninių triukų tam neprigalvojo, jis tapė dengiančiomis spalvomis, kaip tai darė impresionistai ir ekspresionistai iki jo, tik jis miniatiūrizavo potėpį – potėpiai gulasi jo paveiksluose vienas šalia kito, nepastebimai keisdami spalvą, sukurdami akiai kaip ir neegzistuojančius jos perėjimus… Ir jam tai lengviau sekėsi šiltuose kraštuose, karštoj saulėj – didelė pagunda teigti, jog visa tai jis rado tik pietuose, prie Viduržemio jūros, nors tai negali būti tiesa – kiti dailininkai ten rasdavo visai ką kitą ir visokių kitokių ir šviesos, ir koloritinių reiškinių ir sprendimų.

Gal teisingiau sakyti, jog pietų saulė įjungdavo, pabudindavo pačiame autoriuje kažką tokio – tam tikrą dvasinę būseną – ir todėl jis galėjo savą sidabrinį koloritą ir magišką šviesą tapyti tenai, o ne apniukusioje Olandijoje, kurioje pakankamai dailininkų irgi yra tapę sidabrinius debesis, plačius horizontus, pilką, labai specifinę šviesą.

Dar viena priežastis, dėl kurios Wim Schuhmacher didžiavosi savo paveikslais ir savo pasiektu meistriškumu buvo ta, jog gyvenime jis buvo nepaprastai aktyvus, emocingas, dažnai nesivaldantis žmogus: prisiminimuose galima skaityti apie ji, kaip primenantį seno bebalsio filmo aktorių – kai šnekėdavo, atrodė, jog vaidina labai perdėtai, pašnekovas nežinodavo, ko iš jo tikėtis sekančią akimirką – jis galėjo labai įsijausmti, kalbėdamas apie kažką, kas jam prie širdies, ir tuoj pat pereiti į prakeiksmus apie kažką, kas jam netiko ar nepatiko…

Ir toks žmogus, tapydamas, su didžiausia kantrybe ir susivaldymu, tepė potėpį šalia potėpio, nesvarbu, kiek ilgai trukdavo, kol pasiekdavo norėtą tapybinį rezultatą – kiekviename paveiksle jis nugalėdavo save iš naujo ir iš naujo, kaip tapytojas tapdamas visai kitu žmogumi. Jis stengėsi atvaizduoti gamtą iki pačių smulkiausių smulkmenų, ir paradoksalu, bet visas šitas kruopštus jo įdedamas darbas nešė rezultatą, labai mažai ką bendro turintį su ta vaizduojama gamta, nors išoriškai panašų, atkartotą iš natūros, o ne sugalvotą ar perkaitaliotą – skaidrumu ir nekaltumu – naivumu? – jis primena Flamandų primityvus, tik primityvumas ir ten, ir ten  ne vaizdavimo būde, bet nuotaikoje, emociniame įspūdyje, pasaulio matymo tyrume.

labai greitai – jau trečiam dešimtmetyje jis gauna etiketę „sidabrinės šviesos meistras“ ir ši, laiko ir erdvės nesąlygojama, paslaptinga sidabrinė šviesa lieka viso jo kūrybinio kelio palydove ir stiliaus žyme.

Nuo 1975 dailininko regėjimas ėmė blogėti ir paskutiniais gyvenimo metais jis jau visai apako, todėl liko ir neįgyvendintų užmanymų, ir nepabaigtų paveikslų… Labai nemėgęs reklamos ir savireklamos, jis vis tik džiaugėsi pripažinimu ir geru kritikų žodžiu. Tuo labiau, kad pats žinojo, esąs jo vertas: pirmoji apžvalginė Wim Schuhmacher kūrybos paroda įvyko 1954 metais Amsterdamo miesto ( Stedelijk) muziejuje, ir, po to, jos vyko kas dešimtmetį,  1964m. valstybinėj meno akademijoj Amsterdame 9Rijksakademie), 1974m. Rotterdame, Boijmans Van Beuningen muziejuje ir paskutinė, visai prieš mirtį,  1984m. Arnhemo muziejuje.

scan0001

Nors dailininkas ilgainiui socializmu ir darbininkų judėjimu nusivylė, bet estetu liko visada – tikėjo, jog estetiška aplinka, gražūs daiktai, elgesys, gyvenimas yra svarbūs ir nulemia tolimesnį civilizacijos vystymąsi, formuoja ateities žmogų: jo atelje, be kita ko, visada būdavo įrengta ne tik praktiškai, bet buitis būdavo atsverta ir grynai dėl gražumo sugrupuotais elementais, net kavą lankytojams pateikdavo estetiškai apgalvotai…

foto 1(1)

Jo kūriniai, jei žiūrėti pagal sukūrimo datas, rodosi vis labiau tik iš šviesos ir energijos suausti, materija juose jaučiasi vis mažiau ir mažiau – išdžiūsta kartu su saulės išdeginta žeme, suskeldėja, pagelsta, sutrupa kartu su sudžiūvusiais žolynais, su autoriaus imamais vaizduoti nubalintais gyvūnėlių griaučiais, nugludintais akmenėliais, rastomis plunksnomis, irstančiais laivų karkasais – senatvė, pabaiga – spalva išnyksta, bet tapyba išlieka…

scan0004

Wim-Schuhmacher-Onbekende-titel-Olieverf-op-doek-600x399

Ir jo paties gyvenimas, jei ne visai prilygsta meno kūriniui, tai į jį tikrai panašėja.

400

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as