Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. IV dalis, pabaiga

Kadangi istoriją dabar matome tokią, kokią ją mums patiekia, tai tai, ką matome, iš viduramžių tradicijos ateinant, kaip asketinį gyvenimo atsisakymą ar pasišventimą tarnauti metafizikai, iš tikro buvo dar paskutinis žmogiškas heroizmas, priešinimasis, matant, kaip tradicinė vertybių sistema, ateinančių naujų laikų ir naujų žmonių, verčiama aukštyn kojom… Jie buvo dar paskutinė šviesa teisingam gyvenimo kely, kuriuo jau niekas nebe ėjo. Jei dabar mūsų invalidumas yra skatinamas be galo vis taisyti save, tai sveikas žmogus turėtų praktikuotis – jei Žemė jau yra tokia praktikavimosi planeta – būti tinkamas kosmosui, lygiaverčiai į jį integruotis kiekvieną gyvenamą akimirką  – vienas lauke gali išstovėti, išsilaikyti tik karys, pasiruošęs atsakyti į bet kurį, bet kokį kosmoso šauksmą.

J.Golovinas sakydavo, jog „gyvenimą reikia priimti kaip smūgį“…

Nyčės naudojamą sveikų ir sergančių priešpriešą nereikia suprasti tiesiogiai ir fizine prasme. Tai yra greičiau priešprieša tarp „patį save iš savęs sukančio rato“ ir rato, kurio „judėjimas užstrigęs“. Ir motto „keisti gyvenimą“ ne visada buvo gyvenimą niegiančiųjų, užstrigusių, fragmentuotų asketų rankose, kaip tai yra dabar. XXa. gyvenimo askezė – treniravimasis gyventi – tapo despiritualizuota, o iš kitos pusės, dvasiškumas – spiritualumas – tapo ne formalus ir komercializuotas: tapo rinka, kur gurus, dvasiniai mokytojai, healeriai, šamanai, okultistai ir kas tik nori, turi galimybę parduoti savo paslaugas „dvasiškai“ apsipirkti išėjusiam klijentui. Ir tas gali pasirinkti, kuo tikėti, į kokią sistemą ar į visas po truputį, ar dar kaip nors, mestis. Nes kodėl gi ne? – Jei patys tiesios nugaros nebe turim, nei joks stuburas mūsų nebe laiko – tai kodėl kažkas kita dar turėtų struktūrą turėti ar išlaikyti? Paverskim ir likusį pasaulį beforme krūva, bus smagiau kapstytis – būtent tai turi omeny Nyčė, sakydamas, kad sergantys sargdina ir viską aplinkui.

Dievas mirė, sakė Nyčė, bet jis save profiliavo kaip „didžiosios vertikalės liūdytoją – pasaulio medžio – kuriuo pas dievą nepateksi“. Bet, lipti reikia? – Lipti reikia nelipant – kuo labiau šaknijiesi, tuo aukščiau į dangų šakomis pasieki. Jei dar atsimenant, buvo madingi ne taip seniai Don Chuano mokymas, Toltekų kelias su keturiom taisyklėm/ susitarimais? – Ten buvo sakoma, jog reikia būti kariu, atsibudusiu, sugebančiu adekvačiai sureaguoti, viską darančiu su dėmesiu – nėra nieko nesvarbaus, t.y. viskas yra sakralu – šventa… Kam maža yra per maža, tam dideli dalykai yra per dideli – jis nebus adekvačiu tam, ko jam norisi, ir jam nuneš stogą. Kas su Nyče ir atsitiko…

Jei jau kario archetipu apsiginklavom, prisiminkim ir kitus. Negali būti tikru žyniu ar karalium, nebūdamas kariu. Žynys, bet ne karys yra kaip be rankų, karalius, bet ne karys – kaip be kojų (mylimasis, bet ne karys – be stuburo, be moralės, apie tokį neverta net kalbėti). Karalių, kokį mes pažįstam iš istorijos ar įsivaizduojam, jį turi saugoti kariai, jis nuo jų priklauso, jie gali jį iškelti į sostą, o gali ir nuversti… Žynys, kokį jį manome esant (teoriškai), turi veikti šešėlyje, gyventi paslaptyje, vienatvėje ir iš ten manipuliuoti pasaulio reikalais. Nes kitaip jį ras ir suims, sunaikins, privers dirbti sau tie, kurie su jo burtais nesutinka, ar turi kitokius planus: paradoksas, žynys pasaulį lyg ir vairuoja, o švystels kas kardu ir nėra žynio, visas vadovavimas baigėsi.

Buvimas kariu padaro žmogų autonomišku, prie jo neįmanoma prisėlinti, jis nuspėja, nujaučia, jo neužpulsi iš nugaros ar iš pasalų… Jo ramybė tokia lėta, jog akimirka tarp dvejų sekundžių išsitempia tiek, kad jis gali priimti adekvatų sprendimą ir sureaguoti. Jis ir žynys, jeigu reikia, ir karalius… O jei dar ir mylimasis, tai pasaulis iš karto tampa geresnė vieta. Karys – žmogus be ramentų, pagal dievo atvaizdą, toks, kaip ir užmanytas. Ir toliau jis eina tapti mylimuoju – pasaulį mylinčiu – aš taip įtariu, nors tikrai nežinau…

Nežinau ir, ar esat pastebėję, bet šiame pasaulyje, viską, ką pastatei, reikia ir sugiauri, sutvarkyti vėl į nieką (arba kiti tai padaro už tave); viską, ką išmoksti, kuo tampi – atiduoti, atsisakyti… Nes viskas yra „darymas darant“, kūryba kaip šalutinis produktas, žinios, atėję ne iš gyvenimo patirties. Užsiskaito tik kuriamas savas gyvenimas, einamas jo kelias ir visa, kas į jį įsilieja – darymas nedarant… Kiek dažnai žmogui sakoma, jog „tu sugebi tą ar kitą, moki tą ar kažką, kodėl nieko su tuo nedarai? Nesuki biznio, neužsidirbi tuo pinigų? Kam tada tau viso to reikėjo?“- kaip tai kam? Tai padaro mane tuo, kuo aš esu… Žmogus „išsimokins“ į žynius arba tampa karalium – veikia visuomenėje – bet ir tam, ir tam ateina galas. Netgi kariu, pirma reikia tapti, o paskui ir tai atiduoti, eiti gyventi toliau, apsiginklavus jau ir šitom savybėm. Nes esmė yra atsibusti, įprasti gyventi gyvenant, o ne miegant ir apgraibom lunatikuojant (ir didžiausias pramiegoto gyvenimo pasiekimas – kad pavyko išvengti paslėptų kliūčių, nesuklupti)… Nes gyventi ir reiškia „gyventi drąsiai“… O kad Nyčė dievo niekur nebe matė (ir paskelbė jį todėl numirusiu), tai jis ir teisus – šiapus jo ir nėra, čia tik šio pasaulio kunigaikštis vaikšto, ir ar tu už jį, ar prieš jį, bet vis tiek esi prie jo (miego grandinėmis) pririštas.

Treniravimasis – askezė – yra atsibusti ir išlikti atsibudus kuo ilgiau, įprasti prie tos būsenos: tada grįžti automatiškai atgal į kosmoso audinį kaip lygiavertė jo dalis (kokiais seniau žmonės natūraliai, iš prigimimo ir buvo), tada su tavim šnekasi medžiai, vandenys, debesys ir gyvūnai… Žmonės tada su tavim šnekasi nešnekėdami ir energijos bangos supa tave, o tu sukeli jas atgal, savo ruožtu, ir pasiunti kaip savo dalį, dalyvavimą kosmose, sąmoningai. Ir tada toliau taip ir gyveni, pagal tai, kaip gyvenimas vystosi… Ir gyveni drąsiai, nes tokiame kosmose, koks jis žmogui pirminis buvęs sumanytas, baimės nėra. Nėra praeities ar ateities, kokias mes jas galvojame esant dabar, yra tik dabartis – dabar vykstantis dialogas su kosmosu…

Iš rojaus išmetė tuos, kurie susigundė žinoti, kas „bus paskui“ ar „buvo prieš tai“, kas paėmė žinias, nesumokėję už jas gyvenimo patirtimi. Žinias gavo ir tuo pačiu iškrito iš „amžinos dabarties“ momento, prarado savo vietą kosmoso visumoj. Ir liko ant visai jaustis vieni, silpni, išsigandę, ir, svarbiausia, nesvarbu, kiek daug žinantys, bet vis tiek, nežinantys pakankamai, nebe žinantys esmės. Kompensacijai tokį žmogų užrašė kūrėju… Kūrėju ko? Savo vienatvės, baimės ir depresijų?

Čia tie išvytieji ir pasirūpino patvarkyti viską taip, kad ir neišvytiems jų pasaulio neliktų, kad ir jie liktų basi ir akli, nesusigaudantys, kaip čia viskas taip galėjo susiklostyti?…

– Kaip suklostė tie, kas žinojo, ką daro, taip ir susiklostyta.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as