Turto ar vertės klausimas: kaip vieni kitus matom? (2)

Senas elitas šalyje paprastus žmones atjaučia labdara, fondais, stipendijomis… rūpinasi jų švietimu, sveikata, senatve. Netgi, pasitaiko, kad juos myli ir idealizuoja – čia pagal tradiciją taip, iš seno, nes taip priklauso, kad turtas atsineša su savimi ir atsakomybę.

Šalyse, kur dėl įvairių priežasčių, elitas jaunas – dar neseniai patys tarp tų pačių neturtingųjų su nudilusiais puspadžiais vaikščioję, ir toj situacijoj tiek neapsikentę, kad sutikę daryti viską, gal net velniui dūšią pardavę, kad tik į viršų, virš tos visos minios iškilti – ar manote, kad jie taip jau pagal komandą, savo buvusius kaimynus ims mylėti?

Jaunas elitas nekenčia savo praeities (kitaip jiems nebūtų reikėję jos palikti), jiems save toje praeityje prisiminti nemalonu… O atstumas dar labai nedidelis, dar jie naktį iš košmaro gali atsibusti, nesusigaudydami, kur esą, ar jau turtingoj ateity, ar vis dar nekenčiamoj biednoj praeityje…

Jis nejaučia, kad nuo tos likusios minios bėga, bet jaučia, kad ji jį gali pavyti – alsavimą į pakaušį, taip sakant. Tai kuo labiau jis tą minią žemyn nuvertins, tuo didesnį atstumą (ir truputį ramybės) sau susikurs.

Ir tada prasideda įsivaizdavimo problemos.

Nes naujasis elitas netampa automatiškai toks pat, kaip senasis, tradicinis, turte gimęs.

Nes jis gimęs tai biednystoj ir su pavydu į viršų žiūrėjęs. Jis neturi supratimo, koksai laisvas dvasiškai, nerūpestingas, drąsus, iš niekur pavojaus nejaučiantis, draugiškame pertekliaus pasaulyje užaugęs būna žmogus.

Jis tik žino, kaip jis turtingą žmogų matė – jo išorinius, tikrus ir įsivaizduotus bruožus – brangius stilingus rūbus, stalo etiketą, kelionių laisvę, galimybę viską turėti ir galėti įsigyti, ką tik panorėjus. Nes iš vargo atėjęs visada bijos, kad į vargą teks grįžti, todėl jam niekada turto nebus gana, kiek jis jo beturėtų.

Viduje jis nuo paprasto žmogaus nesijaučia skirtingu, nes jis juo ir yra gimęs, todėl įsitempęs stengiasi įsisavinti bent išorinį panašumą su turtingaisiais- sumuštinį pjaus, pvz, su peiliu ir šakute į smulkius gabaliukus, nešios perlus (nepasivarginus pasigilinti, kokios yra perlų nešiojimo taisyklės, kada yra jų laikas ir proga) ir pan.

Ir į galvą jiems neateina, besistengiant būti, kuo jie nėra, kad turte gimusiam jis yra įprastas, kaip žuviai vanduo – todėl net ir visai nusigyvenę turčiai vis tiek dar gyvendavo, kaip kad būtų turtingi. Nes jie neturi tokio jausmo, kad pinigų gali nebūti – kaip nebūti? – pinigai juk visada yra!

Prisiminkim „Vyšnių sodą“ Čechovo, kaip toje pjesėje mums to didžiulio sodo buvo gaila… kaip negalėjome suprasti, kad jo paveldėtoja ir šeimininkė šitaip juo nesirūpina ir palieka likimo valioj, o rūpinasi meile visai to nevertam karininkui, atrodo, kažkur Paryžiuje… Štai mes tai elgtumėmės kitaip. Mes tai jau žinotume, kaip daryti.

Arba dar vienas niekais leidžiamo turto pavyzdys „Tigrinė katė“ – di Lampeduzos paraytas romanas apie paskutinius kažkada turtingos ir žymios Sicilijos giminės nuskurstančius palikuonis – herojus, dvaro ir žemių savininkas, puikiai žino, kad yra apvaginėjamas, apgaudinėjamas, jo geru naudojamasi, bet nieko nedaro, kad pakeisti likimo liniją – skaitom, ir galvojam, taigi, kaip tai suprasti?

O suprasti reiktų taip, kad jie irgi žmonės, jiems irgi kotai kito gali norėtis, negu jie turi…

Jie gal irgi nori būti kuo nors kitu, negu yra, ne tiktai mes…Mums širdį skauda dėl jų griūvančių dvarų ir išnešiojamo, nepasirūpinto turto, kai, tuo tarpu savą gimtinę pasiruošę atiduoti už dyką ir tuoj pat, kad ir nugriovimui ar išnaikinimui, kad tik galėtume išsikraustyti kitur, tapti tuo, kuo negimėm, turėti, ko įsivaizduojam, kad mums reikia…

Taip, bet atvirkščiai žiūrint, tai irgi galiojo – kilmingų, garsių ir inteligentiškų Rusijos šeimų atstovai kaip liaudį mylėjo XIX a. pb. ar XX a. pr. – idealizuotai, teoretiškai… Ir koks buvo jų siaubas, kai ta pati liaudis prieš juos su šakėm atsisuko ir juos iš jų patogaus ir šilto gyvenimo ginklo stuktelėjimu į nugarą išstūmė.

Visais atžvilgiais yra naudinga, kai sugebi į jų gyvenimą pažvelgti tų kitų žmonių akimis.

(bus tęsiama)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as