Turto ar vertės klausimas (1)

Demokratija, daug nesiplečiant, turėtų būti prieš įstatymą lygių piliečių bendruomenė.

Išprususių, savimi pasitikinčių, valdymo vairą tvirtai į rankas sugebančių paimti, jeigu išrinkti, ir, lengvai jį atiduodančių kitam, jei neperrinkti … Žodžiu, iš valstybiškai mastančių individų, nesvarbu, ką turinčių kišenėje, daug turto ar mažai – vertė priklauso juk nuo asmeninių savybių…

Žmonės gali atsisakyti kaupti turtą iš principo, kad ir kaip keistai dabartiniams mums, turtų ištroškusiems, tai atrodytų – laisvoj šaly gyvenant, svarbu vidinė laisvė, nesusikaustymas, nesusitraukimas, nebijojimas…

Man tai labai įdomu, kaip išdįsta kažkada dabar civilizuotame pasaulyje vyraujantį elito ir minios modelį vadinti demokratija? Ir dar teigti, kad ji netikus irgi, bet geresnės neturim?

Kad miniai laikas nuo laiko leidžiama eiti balsuoti, ir, netgi, kartais ir kandidatas iš minios išrenkamas į elitą – apdujęs iš pasisekimo, elito senbuvių jis tuoj pat išmokomas elgtis, kaip iš jo tikimasi, ir minią, iš kurios atėjęs, ne tik pamiršti, bet ir žiūrėti į ją pakankamai niekinamai…

Kaip galima tokį farsą vadinti demokratija? – tai gal čia kažkas su piktom užmačiom šitą sumanymą įgyvendina, bet kad likę tiki, jog pavadinimas atitinka spektaklį ? – “minia, ką iš jos norėt”, tuoj pat koks elitistas pasakytų.

Kaip įmanoma, kad silpna, kompleksuota ir kvaila mažuma laiko po padu minią, kuri vien jau savo gausumu galėtų jėgų sąntykį ir situaciją pakeisti, ilgai nelaukus?

Aš kaltinu istorinę atmintį.

Kažkada žmonės jautėsi laisvi, ar turtingi būdami, ar biedni.

Viduramžių kultūros aprašymus pasiskaitant, paaiškėja, kad ir vieni, ir kiti turėjo daug laisvo laiko užsiimti, kuo širdis geidžia, ar knygas studijuoti, ar šventes švęsti… kiekvienas dirbo ar nedirbo, kiek jam norėjosi, nes žemdirbys už iš žemvaldžio nuomojama žemę ir trobelę atidirbti, kad susimokėtų nuomą ir mokesčius turėjo labai nedidelį dienų kiekį per metus.

O toliau ūkis buvo natūralinis… dar kokį amatą mokėjo, kad metiniam turgui pagaminti prekių apsimainymui. Miškų, pievų bendruomeninių irgi buvo pakankamai gyvuliams ganyti ,krikščioniškos instancijos daug darydavo labdarai – mokino vaikus už dyką, priglausdavo, apnakvydindavo keliauninkus…religinių švenčių metuose buvo daugiau, nei darbo dienų…

Dabar galima suprasti, kodėl XXa nihilizmas taip į madą atėjo – atseit, jei praeities nejuodini, tai neatsimeni jos teisingai…

Nes, ką industrializacija, kapitalizmas, liberalizmas po to dar, su žmonėmis padarė per gana trumpą laiką, tai tie, kas šitą užkratą užnešė, turėtų būti teisiami aršiau, nei totalitarininkai ar genocidininkai… o paskui dar, parazitai, istoriją perrašė, kad, girdi, grįžti nėra į kur, lieka tik su džiaugsmu gilyn į tą š… kuriame jau esame, girdi, tai neišvengiama.

Kaip krikščionybėje nuo pat pradžių buvo – lengviau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtingas paklius į dangaus karalystę – per dideliais pinigais rankas teptis buvo žydams palikta – jie tikėjo, kad jų rojus atskiras.

O paskui ėmė sklandyti idėjos, girdi, turtas yra matas, kiek esi dievo mylimas – kiek tau sekasi jį kaupti, tiek esi dievo išrinktas, jam teisingai tarnauji! – va kaip idėjos keičia realybę!…

Susiformavo protestantizmas, reformacijos ten visokios ir ėmė kolonizuoti ir žemės išteklius, ir žmonių gyvenimus, ir jų rankų darbą, ir jų minčių laisvę.

Turtas tapo vienintelis vertės matas.

Ir jei jo neturi, tai esi niekam niekam niekam vertas.

Jautiesi menkaverčiu, daryk pinigą iš visų jėgų bet kokiais būdais, tada bent jau visuomenė į tave kaip į vertingą žiūrės.

O kadangi iš seno, turtingi valdė, tai dabar į valdžią prasisprausti irgi yra būdas tapti turtingu.

Kad teisingai, gerai vadovaujančio žmonėms archetipas prarastas, tai daugumai nei įdomu, nei aktualu, kad niekas nebeturi supratimo apie gerą bendruomenės organizavimą ir kaip reiktų jai vadovauti.

Žymiai blogiau ir aktualiau, kad prarastas supratimas, kas tai yra laisvu, iš savęs paties vertingu žmogum būti… Tai, ką seniau asmenybe būtų vadinę (nes dabar jau ir asmenybėmis vadina viską iš eilės) – štai šitą dalyką reikia iš naujo išryškinti, suradus, iškelti pavyzdžiu.

Parodyk žmogui pavyzdį, ir jis seks. Todėl tiek daug blogų pavyzdžių kasdien ir rodoma.

(bus tęsiama)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as