Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą…(IV dalis)

Kažkada Jungo prisiminimuose tekę skaityti, kaip pagyvenus moteris iš Vienos, ne tiek aukštuomenės, kiek turtuomenės, psichoanalyzės procese įvertino savo gyvenimą: nugyveno gerai, nors ir vyras buvo nelengvas, ir sukrėtimų visokių teko pergyventi – pergyventa, išgyventa ir gerai, to jau užtenka, kad būtų kuo didžiuotis.

Praėjus beveik šimtmečiui, savo buvimo gyvenime praktiškai nejaučiam, viską matuojame savo veikla ir pasiekimais, sukauptais to pasekoje turtais ar užgyventa garbe. Ir tie, kurie save jaučia mažiausiai, tie rėkia garsiausiai, kad reikia daryti žygdarbius, protestuoti, kautis, gelbėti ne mažiau, kaip visą pasaulį, gamtą, žmoniją ar dar kokius ten bendrinius dydžius… Ramybė jiems jau net nesisapnuoja! Nes, pirmą ramesnę akimirką pasijunta visiškai beverčiai, ir kad jų visiškai nėra. Nes jų ir nėra, jie neužima jokios vietos gyvenime – įsigudrina jį pralėkti, neužimdami – niekur nesustodami

Kai gyventi reiktų – toks užmanymas – savam kūne. Laikyti jame visą savo energiją, dėmesį – ne iš išorės pastoviai savo kūn1 stebėti, kaip daro tie, kurie šiais laikais dar bando pagal šituos priesakus gyventi – stebi savo bambą kiek galėdami ilgiau, bet stebėti aplinkinį pasaulį iš savo kūno, jame esant – ir jį matyti ne tik akimis, bet matyti rankomis, kojomis, nugara, pilvu – visu savimi. kad matymas vyktų per jautimą, per būseną… Iš vaikystės esame įpratę prie pirmo nemalonumo ar nesėkmės iš kūno iššokti, rastis jame tik dalinai ar iš viso, šalimais. Ir mums tai tampa automatizmu, tikrai nebe pastebim, kad šitaip elgiamės, o kūnas, negyvenamas, po truputį miršta: sąmonė, energija automatiškai taiso, atnaujina, remontuoja viską, kame jinai yra. O kur jos nėra, nebe lieka arba dažnai nebūna, tai tik laiko klausimas, kada pabaiga ateis. Ir jokia farmacija nepadės, kad ir kiek pinigų jai bus išleista.

Įvairūs dvasiniai mokytojai dažnai būna stori, o ir kiekvienas iš mūsų, kai ima storėti, jau turėtų žinoti, kad per daug sėdi savo galvoje, keliauja mintyse arba jo smegenys susilieję su televizorium – galvojimas gali kainuoti daug energijos, daug jos suvartoti, bet reikia galvoti visu kūnu, o ne vien galva. A.Palijenko nevertina rašančių apie tokius ir panašius dalykus, nes energija, kuri turėtų būti sunaudojama gyvenimui, ir daryti tą žmogų gyvenimo patirties specialistu, yra sunaudojama siekimui į aukštąsias materijas aukštosiose erdvėse, kad parnešti, užrašyti, paaiškinti pasaulio ir gyvenimo veikimą teoretiškai. Todėl dažnai teorija ir atrodo gerai ant popieriaus, viskas kaip ir susiveda, o praktikoje pasirodo esanti mažiau vertinga, tik viena iš galimų variantų… Ir iš viso, jei žmonės netingėtų ne tik gyventi, bet ir savą gyvenimą stebėti, tai susikurtų tokių ir ne prastesnių teorijų patys.

Reikia pastoviai jausti, skanuoti savą aplinką. O jei jausti ir skanuoti savą vidų, savą kūną, tai ne iš šalies, o iš vidaus, jame esant. Nes pilnai esantis, energijos apgyventas žmogaus kūnas yra visas jautrus, vibruojantis kaip įelektrintas visą laiką ( o ne tik lyčių susitikimo momentais, aukščiausios to susijungimo oktavos metu). Jis išlieka jaunas, neturi net progos nei sirgti, nei senėti, priešingai – ne veltui naudojame žodį įelektrintas – jei kūne pakankamai statiškos elektros energijos, joks virusas į jį nesiskverbs, nes jame neišgyvens. Tokiame kūne kraujo apytaka puiki, jam visada šilta, jis termoreguliuojasi pats… Gal jis net ir šviečia prietemoj, kas žino – reikia bandyti… Dar XIXa pabaigoje žmonės tokie daugumoje ir buvo. Yra likę kokio tai rusų aukšto šventiko įrašai apie tai, kad „žmonės ima darytis akli“ – t.y. ima matyti tik akimis, trumpėja jų amžius, jie nustoja šviesti…

Yra netgi idėja, jog bažnyčios buvo statomos kaip vietos, kur žmogus gali pasikrauti savo statinės energijos atsargas, ir, tuo būdu sveikti, jaunėti, apsivalyti, šviesėti – kad bažnyčios (cerkvės, mečetės ir pan.) dėl to yra kaip elektros kondensatoriai iš oro, kad todėl jų ir tokia konstrukcija, su špiliais, su kupolais, su geležinėm perdangom ir t.t. Nors, ką mes žinom, gal jos buvo tokiu būdu pritaikytos dievų dažniui pagauti ir jų balsui transliuoti. Gal net ir vaizdui – o gal visa tai yra vienas ir tas pats – to paties reiškinio skirtingos pusės. Ir aprėpiamos – suprantamos – tik iš aukštai pasižiūrėjus.

O ir žmonėms nustojant savuose kūnuose gyventi – juos energetiškai užimti – tuštumos, kaip sakoma, gamta nemyli, ji tuoj užsipildo – visoks blogis į žmogų sulenda. Ir, dar blogiau, įgija iš karto daugiau jėgos ir energijos, negu mūsų žmogiška, dalinai iš kūno išėjusi ir jame visai neesanti sąmonė. Nes blogis tampa įsižeminęs, o mes – žmogiška sąmonė – kabo ore. Ir tada paprastesni iš mūsų įgija pykčio priepuolius, kurių negali suvaldyti, ir, netgi negali paaiškinti… Kiti netgi neprisimena sekantį momentą po tokio priepuolio, visai net nežino, kas įvyko, ką padarė… Kiti metasi į ekstremalumą, kad bent ką nors jausti – nes, jei kūne neesi, tai nereikia skųstis, kad juo nieko ir nejauti… Kad tingumas randasi, jau minėjau – mintyse žmogus sugeba viską, o realybėje jo kūnas nenueina nuo sofos – skuba galvoje, tingulys kūne – pasidalinta… Nuolatinis skubėjimas ir yra gyvenimo daugiausia mintyse ir mintimis požymis.

Ūbus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as