Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (V dalis, paskutinė)

Soborai su vienu ar daugiau kupolų, mečetės, cerkvės, panašu, jog savo forma atkartoja daugiagalvius, daugiarankius dievus… Jei buvę dievybės, jungę savyje dešimt ar kitokį skaičių ( Hathors, pvz, yra septynios deivės), tai ilgainiui nusistovėjo trys… Jei skaityti Joseph Campbell veikalą apie religijas „Masks of God“, galima labai gražiai atsekti, kaip trejybė kažkada buvo Motina centre, ir du vyrai iš kraštų, senas ir jaunas, vyras ir sūnus… Pasenęs, atgimdavo vėl jaunu, iš naujo – taip apie moterį sukosi laiko ratas.  Krikščionybė atneša Jono Krikštytojo svarbumą, Šv. Kristoforas kūdikėlį neša, saugo, šv. Antanas, šv. Juozapas, jie jau kaip ir užima centrinę vietą Trejybėje: jie Tėvo vardu globoja kūdikėlį, nes jo motina jau tik mergelė, jo netgi kaip reikiant nepagimdžiusi… Jei apkeisti tiksliai, tai viduryje esančiam Tėvui, iš šonų būtų dvi moterys, Mergelė, ir Marija Magdalena – sena arba susidėvėjusi moteris- taip laiko ratas ėmė suktis apie vyrą.. O paskui iš moters jau tik šventa dvasia beliko.

Abramistinėse religijose, Adomas, pirmas žmogus, buvo pastatytas irgi į vidurį, tarp Lilith, lygios su juo moters, nepanorėjusios jam lenktis, ir Ievos, mažesnės, iš jo šonkaulio padarytos. Dabar plinta įsitikinimas, jog moteriškumas grįžta, jog užims ne tik svarbią, bet ir pačią svarbiausią vietą mūsų pasaulyje (vėl?)… Žinoma, kas užspausta, tai tik laiko klausimas, kada išnyra vėl. Į tamsą išstumta Lilith grįžta, labai gali būti. Bet, ji grįžta ne valdyti, viską užgožti ir tapti lemiama – čia feminizmas perlenkia lazdą. Pirmi žmonės buvo lygūs – skirtingi, bet vienodai svarbūs ir vienas kitam reikalingi. Vadinasi, taip ir bus. Vyras daugiau kaip laiko virsmas, o moteris – daugiau erdvė, ir vienas kitą sąlygojantys, perkuriantys. Vienas be kito negalintys… O kad yra tekę pereiti tokius pasaulio persikreipimus ir išbandymus, tai, man net įdomu, ar apie tai nėra buvę parašyta (ar, bent jau pasakyta?), kai eina kalba apie išbandymus „ugnimi, vandeniu ir varinėmis triūbomis“?

Sunku pasakyti, kaip ten viskas buvo antikiniame pasaulyje, bet, atėjus  daugybei vandens, atsinešra su savim krikščionybė, barokas su apvalom architektūros formom, senoms bažnyčioms pristatytos apvalios krikštyklos, kriauklė, kaip šv. Jono Krikštytojo simbolis – krikštai kaip antkapiai  jokių kryžių neturi, jie labiau primena barokinius namų fasadus – krikštyti žmonės gyveno krikštus primenančiuose namuose? – tai sujaukia mūsų žinomą istoriją ir chronologiją, bet ką padaryti… Ugnis atėjo, matomai, iš dangaus – XIXa sudegė daug miestų, pvz, visiškai techniškai nepaaiškinamomis aplinkybėmis. Liepsnos gaidys ant protestantų bažnyčių iki šiol primena liepsningą dievo žodį, ugningą tikėjimą – flamandai, iš kurių protestantizmas ir kilo – liepsnojantys… Katalikybė, matomai, radosi kaip Kontrareformacija, kaip konkuruojantis su protestantizmu projektas. o protestantizmas, savo ruožtu, reformavo krikščionybę – išmetė iš bažnyčių barokinį jų interjerų puošnumą ir sudėtingus tapytus altorius, kokie iki šiol cerkvėse ir soboruose matomi – tokie jie buvę ir senosiose bažnyčiose Europoje, dabar dažnas jau muziejuose… Katalikybė atsinešė savą simbolį, kurį dar net nelabai žinom, o jie ir nesiafišuoja – kankorėžį (šiltuose kraštuose – ananasą), simbolizuojantį kankorėžio formos liauką, esančią abejų smegenų pusių jungtyje (pineal gland)… Koksai to ryšys su…varinėm triūbom?

Priimta manyti, jog triūbos, tai trimitai, skelbiantys, pvz, nugalėtojus, ir reiškia šlovinimą, garbę, populiarumą, galią, įtaką. Bet, bijau kad yra ne visai taip. Varinės triūbos, manau, yra sąryšyje su vibracijom – sutrimitavo triūbos prie Jericho miesto (tris kartus?) ir griuvo nepaimamos jo sienos… Tiltu į koją žygiuojantis pulkas tiltą gali sugriauti… Kokiu dažniu vibruoji pats, toks pasaulis aplink tave ir susikuria.

Ir, jei išbandant vandeniu, senieji žmonės, kurie buvo labai lengvi, neskendo, jei, išbandant ugnimi, buvo žmonių, kurie nedegė liepsnose ar jiems neskaudėjo – dar ir dabar pasitaiko rytietiškų religijų išpažinėjų, kurie pasirenka tokį būdą įrodymui, jog nei kūnas, nei materija nėra svarbu, ir susidegina, juokdamiesi… Tai dabar esame išbandomi virpesiais – elektra (50- 60Hz ir kintama srove), elektroninėm technologijom ir technikom… Ar mus pavyks nusivesti ant visai į holograminį, iliuzijų, 3xD akinių ir kitokių simuliacijų pasaulį, prilyginti robotams, kompiuteriams ir palikti visiškai bejėgius jų malonėje, ar atsisijos vėl senųjų žmonių, kurie sugeba išlaikyti savą vibracijų dažnį, nesileis apgaunami jokių iliuzinių vaizdinių ir pasaulių – atsisijos ir vėl, liks kažkurioj kitoj dimensijoj, negu ta, į kurią visi likusieji ir pasaulis kursą paėmęs, ir sėkmingai keliauja…

Už tai kiek jau kartų girdėjom, bet ar įsiklausėm, supratom? – tava mintis tavyje vibruoja, ar vibruoji pagal svetimas? -tave galima kažkur nuvesti tik tada, kai tu eini. Kai gyveni į tikslą, prasmę, rezultatą – iš savęs išėjęs, lieki silpnas, pažeidžiamas, eini kartu su laiku, su gyvenimu, su istorija…

O kai esi, gyveni savyje, čia ir dabar, tai visa  ta karuselė sukasi tau prieš akis, bet tu nesisuki joje. Kiekvienas bent kiek rimtesnis išminčius ramiai sau keliauja laiko upe – pasirenka, kuriame istoriniame momente nori būti ar nebūti… Ir mes juos susitiksim tik tada, kai pasaulis mums bus kaip išskleista vėduoklė, kaip nuotraukų pluoštas, kurias sau rodome patys – pagal norą įsijausim į kurią nors iš jų, ir ,vėl iš jos išeisim, judėdami  tik kokia 10  procentų savęs. O visa kita su malonumu liks mumyse, kur ir buvo – matysim gyvenimus kaip vykstančius visus vienu metu,  ir niekuo mūsų prieš mūsų valią neįtakojančius – „Gyvas esi ir džiaukis, kaip sakoma. O kai mano realybėje būsit, užeikit į svečius, pabendrausim“.

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as