Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (II dalis)

Neatsimenu, ar Biblijoje buvo pasakyta, ar Šekspyras rašė, jog, kartu su žiniomis, žmogus prisirenka liūdesio… Kuo daugiau žmogus galvoja, tuo mažiau jaučia paskatą veikti – mato tam vis mažiau galimybių, dingsta prasmė. Nelieka energijos, jį apima melancholija… Šventas žmogus žemiškų energijų atžvilgiu yra iš viso, tuštuma. Ir, priešingai, visiškai nešventas yra visiškai žemiškas, kupinas įvairių (suktų ir savanaudiškų) planų, energijos ir motyvacijos jiems įvykdyti. Ir vykdo juos sėkmingai, gyvena pilnu tempu, ilgai ir, dažnai, netgi sveikas, didesnės reikšmės ar visuomeninės naudos planų nepaliestas, idėjų neaplankytas. O galvojantysis nemato prasmės gyventi, suserga ir numiršta. Energijos jis irgi gauna, bet jinai jį griauna, nėra jam naudinga, lieka nepanaudota, nes jis žemiško gyvenimo būdo ir jo kelių nevertina, nenori, jie jam netgi nemalonūs…

Taip atsiranda daugybė žmonių, riogsančių tiktai prieš tv ar užsėdusių kompiuterinius žaidimus – jų smegenys daugiau netraukia, o imtis realios veiklos, dirbti, ar, bent jau apsitvarkyti aplink save, jiems yra pasidarę neįmanomai sunku… Daugybė žmonių, gyvenančių per viso ko neigimą ir kritikavimą – ateina iš to prisirinkto liūdesio. Ir reikia dėti sąmoningą, kryptingą pastangą, kad pamatyti gėrį ir grožį pasaulyje, pereiti iš automatiško neigimo į sąmoningą teigimą… Sekantis požymis, jog gaunama daug nenaudojamos energijos, yra kai žmogus šimtą kartų galvoja apie tą patį, negali pasirinkti, negali atsikratyti minčių. negali tiesiog priimti vieno ar kito sprendimo ir eiti gyventi toliau. Jam reikia kažkokių garantijų, jis meldžiasi dievams…

Kai, jei suvoki savo didesnįjį aš irgi kaip savo dalį, jei tikrai žinai savą dalį esant ir dievuose, ir Visatoj, ir archetipuose, ir stichinėse energijose ir dar nežinau kur, tai tereikia įprasti komanduoti. Sakyti, ko tau reikia, ko tu nori ir taškas. Turi taip ir būti. – Aišku, reikia treniruotis, pradėti nuo mažų dalykų, bet vykdyti kiekvieną savą sumanymą ar užsibrėžimą, kol visa tai susigulės į vieningą procesą, veikiantį tokiu diametru, kiek energijos turėsi pats. Visame kame reikia programuoti save pačiam, nepalikti plyšių svetimai kontrolei ar svetimoms programoms. Ir šitas darbas su savimi yra pats svarbiausias gyvenime, kad ir ką kas tau kitaip sakytų.

A.Palijenko, pvz, pasakoja, kad jam buvo liūdna, skaitant Lazarevo knygas… Čia tas liūdesys, kuris apima susidūrus su apribojimu kitame žmoguje, kai tu pats gali būti tiek vienoje, tiek kitoje to apribojimo pusėje. Aš klausiau A.Palijenko su didžiuliu entuziazmu šnekant apie materialinius dalykus, televizorius, šaldytuvus, mašinas, pinigus, bet, mane apima liūdesys, kai jis įvardija save tiktai kaip instrumentą, sako, jog kitiems ir geriausia naudotis juo kaip instrumentu, siekiant pasisekimo, turtų, sveikatos, gerbūvio… Yra tekę skaityti knygą apie amerikietę, apsigyvenusią Anduose, Peru, ir susidėjusią ten su vietiniu šamanizmu. mat, ji turėjo tam tikrų intuityvių sugebėjimų ir tapo ten vietinėms Žemės dvasioms labai naudinga, visokioms jėgoms ir galioms, kurios grūdosi viena per kitą, norėdamos per ją reikštis. Kai ji nuo to pavargo, ar, gal jai ir pabodo, ir ji panoro iš šitos situacijos pasitraukti, niekas jos paleisti nesiruošė. Jai buvo aiškinama, jog tai – jos pareiga, ji privalo likti, tarnauti, leisti save naudoti bendram labui kaip instrumentą (ir sunaudoti, matomai).

Nežinia, kaip ten būtų pasibaigę, bet atvažiavo jos draugas, kuris buvo labiau New Age, labiau buvo užsiėmęs aukštom materijom, vibracijom, kitais išmatavimais (Ascension, dabar apie tai vis mažiau girdisi, matyt, iš mados išėjo)… Bet kuriuo atveju, matomai, jis tikrai savo energiją su kažkuo aukštesniu ir galingesniu buvo sujungęs, nes, kartu su ja pas tuos šamanus nuėjęs, sukomandavo jiems visiems išsirikiuoti ir lygiuot į kairę. Pasakė, jog ačiū, jūsų paslaugų daugiau nebe reikia, viso gero, nuo šiol jo draugė pereina prie kosminės brolijos ir šviesos karių reikalų. Ir ją išvadavo. – Čia taip atrodė, žinoma, išorėje. O iš esmės kalba eina net ne apie tai, kiek turi energijos – koks tavo potencialas – bet, koks tavo mąstas. Didesnis visada bus didesnis. Didėti, žinoma, reikia nuo energetinės bazės neatitrūkstant, gyvenant ir apie tai pagalvojant proporcingai, kad teorija nepradėtų eiti praktikos sąskaita. Nes iš didelio dvasingumo lengva nuvairuoti į depresiją.

Kad ne tikslo reikia siekti, bet mylėti patį procesą, tai čia jau išminčių kartota ir kartota. bet, kad iš depresijos, melancholijos, sėdėjimo savo galvoje, nevaldymo savų minčių ir pan. išeiti ir nueiti gyventi, tam ne tikslą reikia susirasti ar pamatyti – protui labai greitai viskas atsibosta, ima rodytis beprasmiška… Būtent gyvenimą reikia pasistengti pamėgti, kad ir nuo mažiausių dalykų pradedant, supančio pasaulio grožį matyti, dalyvauti jį kuriant… Žodžiu, sustoti pagalvoti reikia tiems, kurie niekada nesustoja, o nustoti galvoti tiems, kurie visada galvoja? – ir čia dar tik du variantai.

O žmogus tai kiekvienas kitoks. Kas tau pasakys, kaip tau geriau gyventi, jei ne tu pats?

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as