Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (I dalis)

Yra toksai Aleksandras Palijenko, žinomas internete mokytojas, treneris, guru ar dar kaip dabar tokie žmonės vadinami. Priešingai įprastiems dvasiniams mokytojams, jis – labai žemiškas, tikrai, labiau konsultantu pavadintinas. Jo aiškinamame pasaulyje ir gyvenimo jame instrukcijoje viskas materija prasideda, ir materija baigiasi. Mes visi, pagal jį, Žemėje gimstame su programa, ir, geriausias gyvenimas, kokį mums gali pavykti nugyventi, yra pirmiausia pilnas tos programos išgyvenimas. Tai – realiausia ir arčiausia, kas mums pasiekiama… Tačiau, kadangi šį Žemės pasaulį ir jo programas sukūrę žemų vibracijų padarai (kitais žodžiais pasakyta tas pats, apie ką ėjo kalba pereitame blogo įraše), tai viskas Žemėje padaryta taip, kad mes savo programų negyventume, nuo jų nukryptume, darytume nesąmones, savęs už tai nekęstume – jie tokioje energetinėj terpėj klesti… Žinoma, kažkur atmintyje turėtų suskambėti ir varpelis apie tai, jog pasaulis kuriam laikui lyg ir buvo atiduotas valdyti šėtonui…

Bet, kas tas šėtonas, ir kas atidavė, ir negali būti, kad žmonės nieko tame negalėtų pakeisti!  – pagal A.Palijenko, žemės žmonės pakeisti tikrai negali nieko. Jei visi gyventume savas atsineštas programas, tai gal tada visas šitas užmanymas greičiau būtų išsemtas, pragyventas, ir kas nors kitas (kažkur iš Kosmoso) sugalvotų mums ką nors kita. Pagal A.Palijenko, iš žemiško programavimo gali išeiti (būti jam nepavaldūs) tiktai tie, kurie čia gimę – įsikūniję – iš kosmoso: jie atsinešė savas galimybes, laisves, taisykles… Bet. Šioje Žemėje gali būti aktyvus ir kažką tikrai keisti tiktai tiek, kiek esi žemiškas – reikia būti įsikūnijus pilnutinai. Nežemiškieji, su didelėm idealiom idėjom, neturi pakankamai energetinio potencialo – energijos įgyji tiek, kiek abstrakčiomis idėjomis gyventi atsisakai.

Apie šitą dichotomiją A.Palijenko šneka kitais žodžiais: strategija versus taktika. Kas yra taktikas, tas nėra strategas… Jei esi čia ir dabar, ir gyveni gyvenimą žingsnis po žingsnio, koks jis tau atsiveria, tai, kažkokiu momentu, arba atpažįsti tai, ką pavyko padaryti, kaip savo tikslo pasiekimą, arba, pasijunti kaip atsibudęs, ir nesupranti, kaip patekai į situaciją, kurioje randiesi. O, jei turi akyse tikslą ilgesniam laikui, tai negali žengti pilnavertiškų žingsnių čia ir dabar jo įgyvendinimui – esi per daug savo galvoje ir per mažai kojose… Žodžiu, kaip ir kalbėta anksčiau, žemės kurmiams skirta nosim tą žemę ir arti, o dievai už jus matys, kas jums į naudą, ir ką dėl to padaryti. Tik kaip su pačiu A.Palijenko? -Nes jis tai mato ir į tolį iš aukštai, ir randasi čia ir dabar – naudoja žiūroną abiem galais, pagal reikalą… Bet, čia jo tokia programa, pasirodo.

Negirdžiu, kad jis kitiems tai kaip (latentinę) galimybę įvardintų. Tada prisimenu, jis pats dalinasi patirtimi, kaip vieną ar kitą mokytoją girdint, pirmiausia reikia susiorientuoti, iš kur jis atėjęs, kokiai auditorijai šneka, koks jo funkcionavino lygis ar sritis, ir, svarbiausia, kieno naudai jis kalba. Taip turėtume elgtis visi ir visada – žiūrėti pirmiausia, kokia situacija, ir kur, kaip, kokia dalimi į ją įsirašome arba ne mes patys: kam kažkur leistis į ginčus, jei, pvz, ten kalbama ne mums ir ne apie mus?

A. Palijenko teigia, jog energijos šaltinis yra meilė materijai, džiaugsmas ir noras būti materialiniame pasaulyje… Kad mylėti yra džiaugsmingas nekantravimas augti, priimti pastoviai viską naują į save, ir keistis kartu su tuo naujumu… Ir, seksualinė energija yra viso ko energija, tai aš pastebiu, jog, jei atitikčiau šiuos reikalavimus, būčiau tik pusė žmogaus, lyginant su tuo, kokia esu dabar – man įdomu ir naudinga paklausyti, ką jis šneka, nes aišku, kada, kam ir kiek reiktų tuo pasinaudoti. Apie likusią mano dalį aš pasiskaitysiu, gal, pvz, pas A.Piatigorskį ar M.Mamardašvili – jie šnekės apie idėjų gyvenimą, bet tam aš irgi matau ne tik naudą sau, bet ir vietą manyje.

Žemės žmonės myli materiją savaime – pinigus, gerą gyvenimą, kūniškus malonumus, technikos progreso rezultatus ir jų kaitą – naujas madas. To jų mokyti tikrai nereikia. Ir suprantama, kodėl jiems aktualios ar juos dominančios idėjos yra mažos, smulkios… Kodėl jie ideologiškai priklausomi nuo autoritetų (seniau jais buvo dievai ar bažnyčia)… retas kuris iš jų siekia į Idėjų pasaulį savarankiškai ir pakankamai aukštai ir tampa genijumi. nes turi visas galimybes ir įgyvendinti atsineštus sumanymus Žemėje, pvz, koks nors P.Picasso. Jis buvo tiek menininkas, tiek verslininkas, suktas kaip politikas ir su nosimi tam, kas naujausia…Visiems kitiems, norint įgyvendinti bent kokią idėją šioje Žemėje, materialinio gyvenimo džiaugsmo  mokytis, matomai, reikia. Nes dažniausiai į Idėjų pasaulį einama ir išeinama, nes materialiniame nepatinka, fiziniame kūne būti sunku, nejauku, skauda. tada daug skaitoma, svajojama, žaidžiami kompiuteriniai žaidimai, o fizinis kūnas tuo metu gyvena savų įgimtų programėlių sukamas ir gyvenimo kokybė gaunasi irgi pagal jas… Tokie žmonės svajoja išgelbėti pasaulį, o sau jiems tai nereikia nieko. Kitais žodžiais tariant, už save nesugebu pastovėti, bet, jei pasieksiu pasaulio pagerinimo, tai to gerumo nuklius ir man. Čia visi progresyvieji, tolerantiškieji, demokratiškieji savą egoizmą į dvasingumo rūbą taip sumaniai įvilkę.

Ir jaučiasi moraliai aukštesniais už tuos, kurie sako, jog „pirmi trisdešimt norų turi būti sau ir apie save. Toliau jau galima norėti kitiems“.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as