Ginčas dėl ateities (pabaiga)

Procesai pasaulyje yra valdomi tų, kurie žino kaip, yra charizmatiškos asmenybės arba išgali susimokėti, kad privačios armijos jų įsakymus įvykdytų.

Šiais laikais jau turėtų būti juokinga girdėti, kad bolševikai atėjo ir įvykdė revoliuciją, nes toks buvo dėsningumas, arba kad pasirėmė visuomenine klase, kurios metas istorijoje buvo atėjęs ar pan.

Įdomu, ką jie būtų pasiekę, jei užsienis jų nebūtų rėmęs nei pinigais, nei ginklais, nei armija ar patarėjais ?

Tiesa, Laikinąją vyriausybę irgi rėmė – ir čia pasimato skirtumas tarp storų barzdotų buržuazinių politikų su Kerenskiu priešakyje, iš XIXa atėjusių, ir jaunų energingų bankų plėšikų ir šarvuotų pinigų traukinių užpuolikų, odinėm striukėm su mauzeriais, be sąžinės, be jokios atjautos žmogui, su pasimėgavimu ir už užsienio pinigus savą liaudį kankinančių…

XX amžių jau pragyvenom, tai lengvai galim pasakyti, kurie iš jų į laiko dvasią geriau tiko ir pritiko.

Dar įdomiau būtų paprognozuoti, kokių niekšų dabar laikas atėjęs – pasaulis kinta sparčiai kaip niekad, kas dabar su juo į koją žengia tinkamiausiai?

Ar tikrai tie, kuriems vis labiau diegiama, kad jie individualūs, bet visi kaip vienas, kad savų minčių jie neturi, nes, girdi, žmoguje centro, galvojančio ir jam vadovaujančio, nėra. Žmogus, girdi, tik mikrobų ir bakterijų simbioze, jo noras išgyventi iš tikro yra jį sudarančių mikroorganizmų siekis išlikti ir patirti malonumą – čia apie fizinį lygmenį kalbant.

O apie protinį, tai žmogus sudarytas iš “memų” – taip vadinamų idėjų, iliuzijų, postulatų,  vaizdų ir tiesų, nei blogų, nei gerų pačių iš savęs, – ir tas rinkinys pastoviai debatuoja tarpusavyje mūsų galvose, sudarydamas balsus vidiniame dialoge, ir, paeiliui perimdami vairą mūsų prote, veda mus į vis didesnį asmens susiskaidymą, prieštaravimus patiems sau, reliatyvumą visko, ką žinome, kuo tikime, kas esame.

Ir tai yra tiktai skatinama, vadinasi, tokia bus žmonijos ateitis? – riba tarp materealaus kūno ir virtualios realybės produktų vis labiau nusitrins, ir fizinis pasaulis taps tik virtualaus pasaulio papildiniu?

Ir visa tai masiniam naudojimui kurs ir įsigijimui paskleis tie… kurie bus pakankamai stabilūs, kad savo asmenybę ateity ne tik išlaikyti, bet ir dar labiau sutvirtinti, sukoncentruoti, suorganizuoti, vadovaudami procesams savo viduje tokiu lygiu, koks dabar mums pasirodytų fantastika.

Jie bus absoliučiai nejautrūs nei jokiai ideologijai – nes visos minčių formos yra memai – ir kuriems likusia žmonija žongliruoti bus tiesiog smagu, jie tai net ne dėl pelno darys, bet iš azarto…

Aha, vadinasi ne visiems numatyta internetinej sriuboj ištirpti?

Pasidalinimas žmonių tarpe vyksta, ir asmenybe tapti, ne tik atskiru individu pasirinkti išlikti, galima pasirinkti – rekomeduotina – jau dabar.

Viktoro Pelevino romane „Čepajevas ir Pustota“, pagrindinis herojus, netgi durnių namuose laikomas, sugeba gydytojui paprastai ir labai protingai paaiškinti, kodėl vieni žmonės prisitaiko prie permainų lengvai ir greitai, o kiti – sunkiai, iš lėto ar visai ne.

Ir kodėl tos permainos iš viso ateina.

Gudrūs ir nesąžiningi žmonės gyvenimą gyvena lengviausiai – jie prisitaiko žaibiškai.

Egzistuoja toksai suktumo lygis, kai žmogus prisitaiko prie permainos, dar jai tebevykstant. O patys sukčiausieji yra tiek jautrūs, kad jie jau prisitaiko, permainai dar net neprasidėjus.

Iš tikrųjų visi pasikeitimai pasaulyje ir vyksta kaip tik dėl šitų niekšų kaltės, nesudrumstame vandeny jie negalėtų žvejoti, jiems reikia, kad ateitis būtų vis besikeičianti ir vanduo nespėtų nusistovėti…

Jokios ateities jie nenumato, ateitis tiesiog įgija formą pagal jų pageidavimus, nes jie atsistoja į tą kryptį, iš kurios vėjas tada nebeturi kito pasirinkimo  ir turi pūsti.

Tam jie ir yra patys didžiausi apgavikai, kad mus visus likusius sugeba įtikinti, kad permainų vėjas iš jų pusės pučia.

Ypač, kai tikrovėje joks vėjas iš ateities nepučia, čia tik metafora tokia – memas.

Bet, mes ja patikim.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as