Ginčas dėl ateities (2)

„Ironiška, kad ypač buvusiose komunistinėse šalyse Rytų Europoje, kur kapitalizmo atstatymas ir praturtėjimas yra tapę pagrindiniais tikslais, į demokratiją žiūrima kaip į savaime suprantamą duotybę !… Ir ji netgi , kartas nuo karto, trukdo…“ (Tony Judt)

Nors, laikyti kažką tiesiog duotybe (kai ji tokia nėra!) gal ne visai tas pats, kaip kad nesugebėjimas įsivaizduoti alternatyvos, kai kito kelio nematymas žmonių sąmonėje prilyginamas kito kelio nebuvimui.

Kaip buvo laikas, kai viską valdė ir lėmė dialektinis materializmas, taip absoliučiai dabar viską užvaldžiusi rinka ir jos dėsniai.

„Kito kelio nėra“ šitaip savo laiku Margaret Thatcher pateisino savo ekonominių reformų planus… Komunizmas daugeliui Europoje rodėsi vienintelė išeitis, kad Antrojo Pasaulinio karo baisybės būtų užglaistytos, gėris ir teisingumas kad triumfuotų, pagaliau… Ir tuo buvo tikima.

Taip pat ir dabar, dvi grupės stoja viena prieš kitą mūru : viena, tvirtindama, kad amerikonų jėga ir resursai yra pervertinti, kad šalis iš tikro silpna ir griūva, o kiti tiksliai tą patį tvirtina apie Rusiją, ir kad mitas yra jos prezidentą matyti lygiu buvusiam žymiausiam jos diktatoriui…

Tiesa, yra trečia, visai maža grupė, bet jau susigaudanti, kad stiprios šiais laikais yra tik privačios korporacijų armijos, nors nedidelės, bet lanksčios ir geriausiai apginkluotos, ištreniruotos. O valstybių kariuomenės šiems laikams jau nebetinka, jos – milžinai ant molinių kojų ir XX a. reliktas.

Bet, kaip minėjau, blaivi nuomonė marginalizuojama ir paskelbta neegzistuojančia, todėl prie jos nesustosim.

Tipiška, kad apžvalgininkai ar istorikai, už kurią pusę jie bebūtų, aiškina apie šiandienos procesus, kaip apie savaime bevykstančius

Išskaičiuoja dėsnius, pagal kuriuos tautos ir valstybės eina vystymosi keliu, įtakojamos alfabetizacijos, demografijos, globalizacijos, atnešančių su savimi dezorentaciją žmonių galvose. Tada, girdi, iš išgąsčio, puolama laikytis tradicinių vertybių, kariauti su tų vertybių nepripažįstančiais, ir ,idealus pasaulis ateis, kai JTO įsikiš, nugalės ir , jos valdomi, tada gyvensim taikiai.

Netgi ateitin susikoncentravę ideologai, ir tie apie postindustrinį pasaulį kalba kaip apie ryšių, horizontalių tinklinių sistemų visuomenę, kur valstybių nebebus, žmonės bendraus su bendraminčiais, kur pasaulyje jie begyventų, pagal pomėgius ir interesus. Tautybė atmirs, kaip atmirė religinė tapatybė savo laiku tokia svarbi buvusi.

Girdi, vertikalios hierarchinės struktūros išėjo iš mados, kai mirė idėjos apie dievą, tautinę valstybę, proletariatą, kaip varančią pasaulio jėgą ir t.t.

Todėl jau netolimoje ateityje įsivyraus bendravimas horizontalus,  tarp lygių, žmonės vis daugiau vartos idėjas, vaizdus, įspūdžius, pojūčius (virtualius), o ne materiales prekes… Kabins į spintą (virtualią?) roles, elgesio modelius, pasaulėžiūrų variantų kaukes…

Idėjos plis akimirksniu, jei bus tinkamos (pataikys į Zeitgeist ritmą?).

Visa tai nelabai suprantama tiems, kurie virtualioje realybėje dar negalutinai įsišakniję (nepasiklydę?).

Mūsų kartoje dar yra žinančių, kad Jugoslavija subyrėjo, nes ją suskaldyti ir įtakos zonas, vieną po kitos įvaldyti buvo naudinga; kad etninė neapykanta tarp žmonių, paskutinius pusę šimto metų kaimyniškai gyvenusių, buvo įžiebta, be kita ko, dar ir nežmoniškais žiaurumais, po kurių jau nėra kelio atgal… Kas dar naujo po saule?

Ir kad idėjos pasaulyje plinta tos, kurios reikia, kad plistų, kurios pasaulį veda reikiama kryptimi. Kam reikiama – kitas klausimas.

Bet be priežasties, be paskatinimo, be vienos ar kitos metodikos panaudojimo neatsitinka pasaulyje niekas –  šitoks teiginys man atrodo žymiai įtikinamesnis.

Ir, jei iki šiol po demokratija slėpėsi arba monarchija, arba oligarchija, arba totalitarizmas, tai dabar jau ir demokratijos uždangą susiruošę išmontuoti.

Bet hierarchinės struktūros, realiai pasaulį įtakojančios, išeiti į dienos šviesą ir politikos juokdarių vietą perimti tikrai nesiruošia.

Todėl ir pudrinami smegenys apie horizontalias broliškas struktūras, objektyvius vystymosi dėsnius, magijos žavesys oficialiai vėl grįžta – stebuklingos galios reklamuojamos, kurias kiekvienas Haris Potteris gali įsigyti ir jos veiks.

Nors ir taip , nei vieno iš šį pasaulį realiai valdančiųjų vardų nežinome, ir , vis tiek, jie privačių armijų apsupti, gula ir keliasi… Manot, kad jie mums geresnį gyvenimą suplanavę?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as