Ginčas dėl ateities (1)

Amerikonai nėra kariavę modernaus karo savo šalies teritorijoje, nėra praradę nei tokio didelio skaičiaus savo tautiečių užmuštais ar sužeistais, nei jiems yra tekę atstatinėti sugriautą savo šalies teritoriją ir ekonomiką.

Tai ir yra priežastis, cituojant Tony Judt, kad JAV šiuo metu yra vienintelė civilizuota šalis, iki šiol šlovinanti karą (Europoje šita ideologija pasibaigė su Antruoju pasauliniu karu).

Kai Europoje žlugo komunizmas, krito geležinė uždanga, visi lengviau atsikvėpė, kaip ilgą ir visus iškamavusį istorijos paragrafą užbaigę.

O amerikiečiai tą patį komentuoja triumfo tonu: jų išvada yra, kad karas yra veiksminga priemonė, kurios verta imtis ir ateity.

Kai europiečiams karas yra kaip paskutinė priemonė, amerikiečiai ją renkasi kaip pirmąją.

Ir todėl „Amerika tampa vis didesne problema pasauliui, kai esame dar vis pripratę ją kaip tik matyti (ir jos šauktis), kaip visų problemų sprendimą.

O tokios šalys, kaip Rusija, Kinija, Iranas, kurios labiausiai turėtų rūpintis savo ekonominiu vystymusi, yra priverstos pastoviai gintis nuo JAV provokacijų. Dar daugiau, jos turi dėti pastangas, kad ir likusiame pasaulyje išlaikytų taiką ir stabilumą – prieš kokius dešimt metų niekas negalėjo nei pagalvoti, kad taip bus!“ rašo Emmanuel Todd savo esse apie amerikoniškos sistemos subyrėjimą.

Ir ta knyga rašyta 2002 metais.

Nuo tada, kai jis išpranašavo finansinę krizę, pasaulyje įdėmiai klausomasi, ką jis dar pasakys.

O jis rašo „terorizmo iškėlimas ir įtvirtinimas, kaip oficialios pasaulinės jėgos, įtvirtina ir pastovų karą pasaulio mastu – ketvirtąjį, jei Šaltąjį karą laikyti trečiuoju“.

Ką ir matome vykstant.

Dar 1988 metais Paul Kenedy rašė, kad amerikai gręsia imperial overstrech – pražūtingas ekonominis ir karinis persitempimas, o Z. Brzezinski šnekėjo, kad „komunizmui sugriuvus, pasaulis sustiprėjo ekonomiškai ir pagrindinis akcentas persikėlė į Euroaziją.

O JAV lieka pakraštyje, užsimetus kažkur Naujajame Pasaulyje, nebereikalinga nei ekonomiškai (jos pačios ekonomika sėdi Kinijoje), nei kariniu atžvilgiu, bet patys amerikonai tai nuo pasaulio pasidarę priklausomi, ir dar kaip.

Ir tada jie patys tampa plėšrūnu ir agresorium.“

Sekantis paradoksas, i kurį E.Todd nurodo, yra tai, kad „demokratijai vis labiau plintant po pasaulį, senosios demokratijos savo taikos nešėjų misiją atiduoda į archyvą: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija evoliucionuoja į oligarchines sistemas.

Kaip oligarchiją formuoja klano ar giminės sukauptas, ir, iš kartos į kartą perduodamas, turtas, taip pat ir aukštasis išsilavinimas atneša nelygybės jausmą – tik laiko klausimas, kada diplomuotieji iš tikro ima tikėti, kad jie yra aukštesnioji klasė, ir jie nebemato, kodėl turėtų su likusiais piliečiais bendrąja rinkimine teise dalintis… Dar Aristotelis savo laiku tvirtino, kad demokratiją seks oligarchija“.

Lyg oligarchijos kažkada nebuvo.

Žodžiu, elitinis biurokratinis mąstymas supriešinamas su populizmu ir profiliuojamas kaip konfliktas, o mąstantys ir situaciją suvokiantys žmonės marginalizuojami, ir ,nei jiems, nei jų pozicijai šitame spektaklyje vietos nebenumatyta.

Ir pažiūrėsim, girdi, kiek jūs ilgai trauksit, kai mes oficialiai paskelbsim, kad jūsų nėra.

O pakankamai ir filosofų, ir ekonominių konsultantų, kurie ir visai dabartimi nebeužsiima, jie užsiima ateitim ir yra ją žmonijai išpaišę jau ir su visom detalėm, jei tik žmonija pasidomėti nepatingėtų, tai dar gal net būtų galima dėl jos pasiginčyti…

O dabar tai netokratija artėja niekieno nestabdoma.

Maždaug tuo momentu, kai ir Kinijoje gaminamos pigiausios prekes nebėra tokios pigios, ir, po skolom sulinkę Amerika ir Europa, darosi nebeaišku, kaip jas įpirks, yra prognozuojamas – kas reiškia, kad planuojamas – kokybinis ekonominis šuolis: fabrikinės tos ekonomikos vakarams, girdi, ir nebereikės, bus netgi paranku, kad jinai į Aziją iškelta.

Peršoksim į 3 ar 4x D printerius, kaip pagrindinę gamybos priemonę, švariai, automatizuotai, ir nieko mums tada gamyba nebekainuos, ir nieko mums tada netruks…

O kadangi karą irgi bepiločiai kompiuteriniai lėktuvai kariaus, tai galėsim atsiginti nuo Euroazijos, atėjusios atsiimti ekonominių skolų ir atiduoti beverčius dolerius.

Tada Europoje vėl bus ramybė ir taika, o kokie ten purvini karai galės vykti pasaulio užkaboriuose, kur mūsų nėra, kaip įprasta.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as