Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)

Kad ekonomika „palindus“po mumis visais ir viso ko gyvenime prasmę ir reikšmę jau suvokiame ne kitaip, kaip pirmiausia ir tik ekonomiškai, jau rašyta seniau.

Bet ekonomiškai gali suvokti įdarbinto pagal teisinius galiojančius įstatymus dirbančiojo ir užrašytą algą gaunančio iš darbdavio, irgi pagal įstatymą, situaciją – tai bus vienas dalykas.

O galima tą pačią situaciją jau įvardinti kaip per daug nelanksčią ekonomikos vystymuisi – t.y.darbdaviui, nes kad ekonomika yra ir darbuotojų, tai prisimenama, kai visiems prireikia suveržti diržus ( kai pelnas dalinamasis, tai jis viršininkams ir savininkams eina)…Kuriama situacija, kai negana, kad esi specialistas, darbingas, norintis ir galintis dirbti žmogus. Tu turi dar sugebėti parduoti savo paslaugas, parduoti save darbdaviui – rašyti projektus, pasiūlymus, prašymus finansuoti…

O jie, kaip kad senieji feodaliniai senjorai prieš juos, jei norės, tai finansus duos, o jei nenorės, tai ne. priklausys nuo malonės.

Netgi padaręs darbą, už kurį tau atlygis priklauso, tu to atlygio gavimu nebe esi tikras: gal gausi atlygį su pagyrimu, o gal ir ne – tik lazda per kuprą kaip seniau kad paglostydavo.

Ir kuo mažiau eilinis žmogus tikras dėl savo ateities, tuo labiau jis baimės sukaustytas ir ne tik pakrutėti, bet ir prasižioti bijo; kuo labiau terorizuojamas, tuo klusnesnis darosi ir ištikimiau tarnauja.

Yra toks anekdotas apie naujuosius turčius: vienas sako kitam „tu algas savo darbuotojams moki?“ – Ne, „Aš irgi ne.Bet į darbą jie vis tiek ateina“…“Pas mane irgi ateina. Gal reikės mokestį už įėjimą pradėti imti?“

Praktiškai kiekvienas apie dvasingumą kalbantis lektorius yra daugybę kartų klausinėtas, kaip vis tik dirbti su pinigais?

Kaip išlikti bent kiek žmogišku, ir užsidirbti pinigų, pragyventi…išgyventi šioje žemėje?

Iš seno išminčiai, filosofai, inteligentai išnaudodavo galimybę išgyventi iš savo rankų darbo. Iš amato – ar lenzes teleskopam šlifuodami, ar batus siūdami, ar krosnis statydami, krepšius pindami.

Bet, tai buvo realistiška tol, kol žmonės bendrai turėjo daugiau pasitikėjimo savimi, ir ,dirbamo pragyvenimui darbo mąstai neturėjo patvirtinti jų asmenybės didumo.

Dabar ir smulkūs niekšeliai nori dideliais direktoriais atrodyti, bet ir rimti žmonės nori savo asmens masteliui tinkamo darbo – masėms vadovauti, daug uždirbti, gražiai patogiai be rūpesčio gyventi.“Nori kurti kaip Mikelandželas, gyvenk kaip Mikelandželas“ nebėra labai priimtinas patarimas.

O pinigų energija žmonijai yra svetima, dirbtina ir plėšri – su ja dirbdamas, žmogus niekur toli nenueis, tik į nužmogėjimą.

Nereikia painioti tuščios taurės, kurią tau visata pripildo kiekvieną dieną iš naujo, kai gyveni savo paskirtį ir į ritmą su gyvenimo virsmu, su tuo, ko gamta iš mūsų nori ir pan. – Iš jos nėra galimybės imti taupyti, pasidėti į banką, skolinti kitiems už procentus… Yra pinigai – įrankis, tik padedantis tau sėkmingai eiti per gyvenimą.

Ir yra pinigai kaip tikslas: eiti per gyvenimą nieko kito nedarant, tik su ta energija užsiimant, ją maloninant, jai aukojant, tikintis, kad, mainais, ji tau bus irgi dosni. Tada gaunasi žala, nes aukojamas gyvenimas, artimieji, gamta, dvasia, kol nebelieka ką dar atiduoti…

Dar Gurdžijevas yra sakęs, kad galiausiai viskas susiveda į viena – ar gali pasinaudoti kito žmogaus nelaime, ar ne.

Nes ekonomikoje vieno žmogaus mirtis yra kito žmogaus duona. Pirminis kapitalo kaupimo etapas visada yra amoralus, plėšikiškas ir žiaurus. Kitaip nebūna.

O paskui jau sekančios kartos pasirūpina savo šaknis apsikuopti ir žydinčiom vytelėm apsikaišyti.

Radvila Juodasis XXI amžiuje jau yra ne kas kitas, kaip prigimtinis Lietuvos patriotas – jeigu jam tada Lietuva ir reiškė ką nors panašaus, ką mums dabar, tai patriotas yra žymiai vėlesnė sąvoka…

Panašiai kaip graikai pasitelktų Homerą  Syryzai remti.

Žmonės per daug bijo būti kitokie – neturtingi, bet dvasingi; per daug sureikšmina visuomenę, per daug įsimaišę vieni į kitų gyvenimus. Nes kiti atspindi mus atgal, mus patvirtina – malonu, žinoma…

Kai alternatyva – visas pasaulis, gamta, istorija, kultūra, menai…Tik eik ir gyvenk, labai prie nieko neprisirišdamas. Tik tokius žmones, kurie sugeba būti vieni, reiktų priimti į bendruomenes – tada jos bus sudarytos iš pilnaverčių žmonių, o ne jų nuolaužų.

O tiems, kurie bendruomenėse laikosi iš baimės, tų dar laukia ilgas kelias. Ir jį teks nori nenori praeiti, kad tapti savimi apsirūpinančia sistema.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as