Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)

Nieko ponams ir dvarams eilinis žmogus nėra skolingas – viskas, kas iš tos terpės saugotina ir brangintina, tai todėl, kad tai – paprastų žmonių rankų darbas, jų vaizduotės, idėjų, profesionalumo vaisius ir paliudijimas… Paliudijimas, kiek daug grožio gali sukurti žmogus, nors ir ūdijamas, prasčioku ar chalopu laikomas, kapeikos jam mokamos ir jis verčiamas lenktis prie žemės, kepurę nusiėmęs.

Daug kas, jei ne visi, norime gyventi gražiai, gražioj aplinkoj, tarp gražių daiktų.

Todėl ir tai, kas istorijos bėgyje gražaus sukurta, nepalieka mūsų abejingais – ne tuo, kas ir kaip buvo, yra žavimasi, bet tuo, kas turėtų būti, galėtų būti ar reikia stengtis, kad taip gražiai būtų… – Žmonės turi augti į ateitį, o ne leistis sugrūdami atgal, į per ankštus praeities žiponėlius, iš kurių jau vieną kartą išsiveržta.

Istorijos dėsniai – savo ruožtu, o budriems būti nekenkia.

Nes tampame vis imlesni iliuzijoms, ir, kuo mažiau apie tikrą gyvenimą žinom:vis lengviau nueiname su dvarponystės romantizavimu, leidžiamės apkabinėjami pasakojimais apie gerus aristokratų darbus kuriant, puoselėjant, saugant kultūrą, pvz, Kaip makaronais ant ausų… Ir jie dar gana gerai laikosi, irgi.

Oginskio polonezas, Oginskio metai… O kas dar žinot to Oginskio sūnaus, Irenėjaus, godumo istoriją?

Kaip jisai žlugdė valstiečio Igno Šerūno šeimą? Ir, vėlgi, kaip jo sūnus, kunigaikštis Mykolas, elgėsi su teisybės dėl to ieškančiais? – Kiek būta žiaurumo! – Nors, galiausiai, Justinui Šerūnui pavyko atgauti tėviškę iš šito tituluoto skriaudiko…

O aš dar norėjau tik šiaip, nekaltai parašyti, kad, girdi, didikai daugumoj buvo balvonais be jokios motyvacijos vystytis, kurie tik rijo gausiai, gėrė, kortom lošė, tarnaites kirkino, žirgais spekuliavo ir laikraščius skaityti tingėjo…

Ir tada, man prieštaraudami,jūs, žinoma,  kokį kilmingesnį kultūrininką primintumėt, tikriausiai antrą ar trečią sūnų, kuriam turto paveldėjimas nesišvietė, tai jis ėjo studijuoti ar kitus mokyti – ir už tai ačiū, žinoma. Per daug tokių nebuvo.

Kai apie labai senus laikus pagalvoji, nesupranti kartais, kaip žmonės buvo tokie kvaili, kad leidosi kažkokių, tada kad ir išrenkamų ,valdovų valdomi?

Bet, su valdovo archetipu kaip po tokiu nėra nieko bloga.

Galima manyti, kad , kol pasaulyje tvarka aukštyn kojom nebuvo apvirtus, valdovai valdė taip, kaip yra teisinga valdyti – žiūrėdami, kad pavaldiniams nieko netrūktų, kad jie gyventų saugiai ir laimingai – archaiškesnėse visuomenėse valdovai todėl vis dar ir mylimi.

Ne todėl, kad kvaili ten gyvenantys žmonės, bet kad jie dar vis, iš įsibėgėjimo, valdovą mato geresniu, nei jis yra – tokiu geru, koks jis turėtų būti.

O tuo tarpu šešėlis yra pasikeitęs vietomis su jo šeimininku.

Nuo XIXa. pb. kuo daugiau demokratijos, aiškumo, masiškumo radosi valstybių vadovų ir valdymo organų rinkimuose, tuo daugiau  reali valdžia  koncentravosi šešėlinėse, viršvalstybinėse struktūrose. Ir tai teigiu ne aš, tai rašė B.Dizraelis, tuometinis Britanijos premjeras.

Jau tada jis pabrėžė, kad žmonės nepažįsta tų, kurie juos realiai valdo ir neturi jokios įtakos jų vykdomai politikai – jų politiką įtakoja tik jų pačių interesai. -Tai čia apie nežinojimą, kas valdo.

Bet, netgi ir žinant, kas valdo – karališka šeima Didžiojoj Britanijoje imkim kaip pavyzdį – vis tiek jūs nieko realaus apie juos nežinot: ir čia ausys žmonėms makaronais apkabinėtos.

Jų pavardė yra visai ne Winzorai, nėra tokios karališkos giminės – čia jie taip pasivadino karui su vokiečiais prasidėjus, nes nepatogu pasidarė patiems vokiečių pavardę nešioti, iš Vokiškos giminės būti kilus ir su vokiečiais susigiminiavus, o kelti paprastus žmones į kovą ir šaukti į mirtį.

Nelabai įtikinamai skambėjo…

Ir iš viso, kaip karališka giminė, jie yra neseniai įkurta ir jų teisės į sostą nėra neabejotinos.

O pažiūrėkit, kokią pasakėlę sukūrė masėms, kad , girdi, princesė Diana – tai paprasta mergaitė, vaikų darželio auklėtoja, kaip Pelenei jai pasisekė, kad ji buvo išsirinkta priimti ją į karališką šeimą…

Nes Winzorams, kaip dykumoje ištroškusiam vandens, reikėjo daugiau legetimacijos, patvirtinimo ateinančiom kartoms sėdėti Britanijos soste ramiau ir su mažiau rūpesčių – todėl jiems labai gerai išėjo, kad ledi Diana Spencer laiku nesusigaudė, į kokį širšių lizdą ir į kokias pinkles lenda.

Mat ji ir jos giminė yra tiesioginiai senos aristokratijos ir, netgi senųjų britų karalių, palikuonys.

Taigi, dabartinis princas pagaliau ramiai sėdės soste, bet ne dėl tėvo, o dėl savo motinos kraujo suteiktos teisės.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as