Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)

Į aristokratiją, į ponus ir jų dvarus, gyvenimo stilių, rakandus, manieras esame įpratę? įpratinti? žiūrėti su meile, vertinimu. Norime tai išsaugoti, atkartoti, patirti patys? – Istorijos meilė kalta? Žmonės esame romantiški iš prigimties?

Paveldėjom genetiškai iš prosenelių, norėjusių geresnio, į ponų panašesnio gyvenimo? – Iš biednesnių prosenelių tai nepaveldėjome: klasinėje visuomenėje kiekvienas žinojo savo vietą iki pačių jau moderniųjų laikų, ir socialinių liftų nebuvo – jiems į galvą nebūtų atėję apie tai svajoti…

Gyvendami tada ir tenai, paprasti žmonės puikiausiai matė, kad turtingųjų gyvenime netrūksta nei problemų, nei ašarų ar pykčių, nei norėjimų bet negalėjimų – kadangi tarnų pilnaverčiais žmonėmis nelaikė, tai prie jų nesigėdijo, nieko nesistengė slėpti…

Be to tais laikais kiekvienas visuomenės sluoksnis turėjo ir savo išdidumą – ūkininkas ar amatininkas, ypač kuriems sekėsi gerai, jie nenorėjo būti kuo nors kitu, negu pačiais savimi, kad ir kaip mums tai dabar būtų sunku įsivaizduoti.

Tas noras gimė kartu su buržuazija, su ja kartu žmonių sąmonėje ir įsigalėjo, kol viską ir užnuodijo, o pati vidurinioji klasė  kaip buvo taip ir liko amžinai nepatenkinti ir jiems amžinai negana…

Ir, nors malonios ir romantiškos svajonės apie dvarus ir dvarponius atrodo nekenksmingos ir niekuo neįpareigojančios, kai žaviesi tais, kurie hierarchinėje sistemoje yra aukščiau už save, tai savaime, norėjęs to ar ne, ir atsiduri toje pačioje sistemoje, tik ant žemesnio laiptelio – dėl ko, manau, paskutiniu metu ir yra ypač suaktyvėjusi bajorų ir dvarų kaip reiškinio, propaganda ir idealizavimas – visuomenę norima priversti vėl priimti nelygybę kaip įgimtą – niekas nekovoja prieš tai, ką idealizuoja ar žavisi.

Ir ne tik kad atsiminti reikėtų, jog tapti gali turtingu, galingu ar žymiu, bet kilmingu – ne. Į kilmę gimstama.Ir į ją negimusius žiūrima ne kaip į lygiaverčius!

Turėtume džiaugtis, kad gimėme bearistokratinėje visuomenėje, kad niekas į mus kaip į gyvulius nežiūrėjo, turėdamas tam konstitucinę teisę…kad žinome, jog niekieno kraujas nėra mėlynesnis, negu mūsų…nebent reptilijų.

Smetoninė Lietuva savo metu pravedė sėkmingą žemės reformą – ištesėjo žodį tiems, kurie jos nepriklausomybę apgynė, ir aristokratijos likučiai iškeldino į Lenkiją galutinai, kur jiems ir vieta.

Lietuva tokiu būdu tada tapo labai modernia valstybe, meritokratija, kur žmonės talentingi, studijavę, specializavęsi galėjo rasti sau tinkamą vietą visuomenėje ir tarnauti savo šaliai, ne tik savą gėrį kaupti.

Rusų kilmės dvarininkai, kiek jų išliko nepriklausomoje Lietuvoje, buvo perėję į kitą poziciją, Rusijoje laimėjus bolševikams: jie įgavo pabėgėlių, aukų,  nukentėjusių statusą, kas, manau ir padėjo jiems integruotis į naują visuomenės tvarką.

Be abejonės, formavosi naujoji dvarininkija iš naujųjų meritokratų – naujas valdantysis sluoksnis, tik jam nebuvo lemta įsitvirtinti, todėl gal Lietuva tarpukario istorijos veidrodyje ir liko tokia dinamiška, besivystanti, amžinai jauna…

Nors, visuomeninei santvarkai keičiantis(vėl), kiek įniršio buvo, vis tik, prieš turtingus, ir prieš bent kiek turtingesnius – iš romantikos naudos nebuvo, jei kas, tai pleškėjo ir dvarai iki pamatų, ir visos jų gėrybės…ir čia kaip tik įdomus klausimas: kodėl visi tie parkai, pastatai, interjerai, paveikslai, rūbai, servizai ir pan. – kodėl iki šiol tai suvokiame kaip ponų gyvenimą ir ponų turtus?

Ponai niekada nei piršto nepajudino, kad visa tai sukurti, pagaminti, pastatyti, pasodinti -jie tik pinigus mainais už visa tai mokėjo, tiems, kurie tai iš tikro darė, ir tuos pačius jie irgi niekada patys uždirbę nebuvo… įdomu, esmės nesuprantantiems, kai jie išalks, tiesiog pasiūlyti pasidėti kažkiek iš tų pinigų į lėkštę ir pavalgyti į sveikatą…

Nes yra dar ir dabar klejojančių prisiminimuose, kad kištis į virtuvės reikalus ir valgio gaminimą kilmingai poniai buvo netinkama – aš tai tikiuosi, kad jos ūkvedė, virėja ir tarnaitės ją kasdien gerai apvaginėjo, ir pirkdamos, ir atsargas naudodamos, ir apskaitą vesdamos, o kaimynai dvarininkai, į pokylius atvykę, raukė nosis, kai teko valgyti ūkvedės sustatytą vakarienės meniu ( pati ponia taip ir nesuprato, kodėl taip nenoriai jos pakvietimai kaimynų priimami…)

Čia taip gaunasi, kai nesilaikoma imperatyvo, teigiančio, jog kiekvienas žmogus turi galėti apsirūpinti savo bazinius poreikius pats ir, kaip taisyklė, tai yra naujieji turčiai, kurie bijo, jog kažkas pamatys juos dirbant ir sumaišys su vargšais…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as