Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)

W.Čerčiliui nepasisekė – neseniai buvo jo mirties jubiliejus, apie tai buvo daug šnekėta – galima gerai atsekti, kad legendos apie jį jau ima gyventi savą gyvenimą – todėl nieko asmeniško, bet jam teks pasitarnauti pavyzdžiu šiame rašiny.

Pirmiausia tai amžinas klasinės visuomenės klausimas: paprastai prieš ją nieko neturim, kai įvairias šalis valdžiusiųjų biografijas skaitom ir jaučiamės jiems lygiais, vertiname juos iš gyvenančiųjų ateityje pozicijų – jaučiamės netgi protingesni – žinome, kuo viskas baigėsi, kas buvo efektyvu, kas ne…

O įdomu, kaip tas vertinimas pasikeistų, jeigu kokio Žygimanto Augusto vežikas botagu per nugarą pertrauktų, mums jo karietos kelyje pasimaišius…

Idealizuoti lengva, ko nežinai, iš esmės nepažįsti.

Nyderlanduose jau keletas šimtų metų, kai tik kalba užeina apie monarchijos panaikinimą, ja puola ginti apie 50%  gyventojų, praktiškai visi žemieji sluoksniai, kuriems karališka šeima tiktai kainuoja pinigus, atrodytų. Bet, matomai, suteikia ir viltį, kad jei ir įmanomas geresnis gyvenimas žemėje, tai jį gyvena karaliai ir aristokratai…

O  be tos vilties tai liktų tik pačiam gyvam į žemę gultis.

XXa pradžios inteligentijos pozicija valdovų ir visos jų aplinkos atžvilgiu buvo aiški – atgyvenusi, supuvusi, žalinga institucija… Štai liaudis…valstietis, nuo gamtos neatitrūkęs, darbininkas su savo praktine išmintim, dirbamo darbo vertė žmogaus vystymuisi – štai čia tai buvo gėris…

Galima labai lengvai pasakyti, kas gerai pažįsta ką, ir kas nepažįsta, bet vis tiek kalba.

Kai imama kalbėti apie Čerčilį kaip asmenybę, tai žinai, kad kalba tas, kas nesusigaudo: jeigu jis ir buvo kas, tai antiasmenybė.

Asmenybės priešprieša yra ne tuščia vieta, kaip gal kam atrodytų, bet absoliutus sugebėjimas gudriai išgyventi bet kuriose sąlygose, visiškai be jokių principų, tikslų, kitokių, nei asmeninis gerbūvis ir nuotykiai ( alkoholisto psichologinis portretas?).

Vakaruose asmenybės yra nereikalingos ir nesvarbios: jie ten turi tradiciją, ir turi funkcionuojančią sistemą, užsiimančią tiek vidaus, tiek užsienio politikos kurso išlaikymu… Įstatyk ten bet kurį beždžionžmogį, su auksiniu šaukšteliu burnoje gimusį, ir jie valdys be jokių sunkumų, kol darys tai, ko iš jų laukiama.

Atvirkščiai, pas mus sistema nesusiformavo niekada, nes kas puse šimtmečio vis kita valstybinė santvarka randasi, ir mes esame stiprūs tik tiek, kiek asmenybių pavyksta rasti, suformuoti ar iškelti…Ir tada tik tą vieną ar kelias asmenybes tereikia nulaužti, ir viskas, prapuolėm vėl, eilinį kartą…

Prisiminkim Bušą jaunesnįjį, kai jis prezidentu buvo – savo laiku taip Čerčilis Anglijos vyriausybėje įsimaišęs buvo Pirmojo pasaulinio karo metais – vienas iš savų, vaikinas, kurio visas nuopelnas ir yra, kad jis gimė…

Po pusės šimto metų ir į Bušą jaunesnįjį bus žiūrima kaip į legendinę savo paprastumu figūrą, kaip ir Čerčiliui, tomai išminties prirašomi, maždaug: „čia priėjo Kinziulis ir tarė…“

Angliškai parašytose enciklopedijose jau dabar rašoma, kad Čerčilis asmeniškai Antrąjį Pasaulinį karą laimėjo ( o rusai neteisėtai įsiveržė į Vokietijos teritoriją?), kai nežinau, ar jūs žinote, bet iš visų Europos valstybių, karui prasidėjus, pilnai kariauti pasiruošusi buvo tik Didžioji Britanija – visiems kitiems karas atėjo per anksti ir teko improvizuoti – ar tai jums nieko nesako?

Bet tas karas Didžiajai Britanijai baigėsi ne visai taip sėkmingai ir pelningai, matyt,buvo planuota – Čerčilis tada tyliai ir greitai apleido premjero postą – matomai, kažkokios instrukcijos liko neįvykdytos, pasitikėjimas nepateisintas…

Bet jis gauna dar vieną galimybę – 1951 metais jis vėl premjeras, poros metų bėgyje, su britų žvalgybos pagalba ( gandai apie tai pasklido beveik tuoj pat ir nebe nutilo niekad) miršta Stalinas .

Ir štai tada Čerčilis apipilamas malonėmis ir apdovanojimais, gauna net Nobelio premiją už literatūrą! ( už savą Antrojo pasaulinio karo versiją – norint gražiai atrodyti palikuonims, savęs garbinimo procesą reikia pradėti pačiam).

O kai Čerčilio sūnaus generacijos vaikinai, Kembridžo penketukas vadinamas, MI5 žvalgai pasirodė jau daugybę metų esantys žvalgai dvigubi, ir vienas po kito paspruko į Maskvą, nelaukdami demaskavimo pasekmių, tai jokių pasekmių nebuvo…

„Pamanyk, tėvynę išdavė! – Jūsų tėvynė, tai ne mūsų tėvynė „- mūsų tėvynė yra mūsų socialinė klasė…

Visuomenės sluoksnis, į kurį gimta – saviškiai ( bendradarbiai, viršininkai, politikai, ministrai) į išdavystę pasižiūrėjo kaip į pavykusį pokštą – o ir draugai iš jaunystės yra už viską brangesni.

Vienas iš išdavikų, Guy Burgess, norėjo net po kurio laiko atvažiuoti aplankyti senų savo tėvų į Angliją, kaip niekur nieko…bet tam vyriausybė, vis tik, pasipriešino, pabijoję žemesnių visuomenės sluoksnių neramumų – jų sūnūs, vis tik, guldė galvas kare, o čia gaunasi nelabai aišku, už ką…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as