Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (V dalis, pabaiga)

O jeigu meilė nutinka, ar ji automatiškai mus išgydo nuo visų problemų, paverčia etiškai besielgiančiais, taikos ir lygybės šalininkais? – Bijau, kad priešingai… Dažnai kito meilė tau pasijunta kaip leidimas, patikinimas, kad gerai, koks esi ir ką bedarytum, nėra ko drovėtis – tokį žmogų mylinčiam ta meilė gali labai liūdnai baigtis!

Jonas Gervė yra gražiai ir aiškiai šita tema kalbėjęs: apie kokią čia meilę gali būti kalba dvejų žmonių santykiuose? – Geriausiu atveju tai – lygiaverčiai mainai, bendradarbiavimas, bet dažniausiai tik grynas vartojimas – savinimasis ir sunaudojimas. Meilė kaip tik labai retai laiko žmones kartu, nes ji kaip tik paleidžia, atiduoda, džiaugiasi už kitą, net jei ir pačiam nuo to blogiau… Lietuvių kalboje gal nelabai tai jaučiasi, bet rusų ar anglų kalbose tai gali mylėti sriubą batus ar filmą, pvz, lygiai taip pat, kaip ir žmogų…

Ar ir ta pati painiava egzistuoja ir su laimės sąvoka? – kaip ir ne, laimė yra būsena, jausmas ir jinai yra asmeniška, todėl kiekvienam kitokia, jaučiama dėl skirtingų priežasčių,pvz. Irina Hakamada, žinoma rusų guru asmeninio augimo klausimais, nepavargsta pabrėžti, jog svarbiausia yra atsipeikėti iš visuomenės peršamo laimės įvaizdžio ir ją, atseit, sukelsiančių sąlygų: kiekvieno mūsų laimė gali atrodyti visai kitaip! Kad reikia tai suvokti, atpažinti, kaip turėtų atrodyti tavoji ir laikytis tos savosios laimės stipriai ir išdidžiai. Ir ginti ją, jei reikia, nuo visokių, manančių, jog tavo laimė turi atrodyti taip pat, kaip ir jo – pagal bendrą modelį.

Kas mus vėl grąžina prie klausimo, kiek yra prasminga mokyti, gydyti, konsultuoti, patarinėti – atviru tekstu, o ne savo gyvenimu, savo pavyzdžiu?… Susirask psichoterapeutą, panašų į save ir tik tada klausk jo patarimo?

Aš suprantu pagundą – pasaulis matosi netobulas, žmonėse visokiausių problemų pilna – logiška, jog netrūksta tokių, kurie bando išspręsti šią situaciją kaip uždavinį: surikiuoja per ilgą laiką ir patirtį savą teoriją, paaiškinančią pasaulio ir žmogaus jame veikimą, ir tada skleidžia ją, kiek gali – aišku, jog žmonijai jos reikia, ir reikia greitai! – ir tada girdime praktiškai kiekvieną mokytoją besiskundžiant, jog nėra tinkamų mokinių, o tuos, kurie yra, palaipsniui vis labiau irgi, ima barti, priekaištauti – medžiagą įsisavina ne pakankamai greitai, naudoja ne pakankamai efektyviai… Arba, kad visai nenaudoja praktikoje; netvarko savęs, netaiso pasaulio. Nevaldo jo, neformuoja ateities, ką paskutinių metų Jono Gervės paskaitose girdim praktiškai ištisai – nusivylimas rezultatais akivaizdus. Jis manė, jog energijos turi pakankamai, tuoj tik paims visus, pakels į neregėtas aukštumas, sutvarkys struktūras, paleis generatorius… Tai kol ant jo energijos, tai lyg ir laikėsi dar viskas, o kaip tik tiems mokiniams reikėjo patiems išlaikyti tą lygį, taip ir susmuko viskas – ne pats atsikėlęs, bet kito pakeltas, kaip tu žinosi išstovėti?

Iš kitos pusės, pvz, Gurdžijevą mokiniai keikė ir gyvą, ir paskui, prisiminimuose, mirusį – koks jis buvo žiaurus, kaip juos kankino… Kiek tame mokymosi pas jį procese buvo absurdo, beprasmybės, abejingumo jų kentėjimams! – O jie ten visi intelektualai buvo, protu ir logika pasaulį suprato, vis iš kairės smegenų pusės klausimus uždavinėjo apie sąvokas ir mistines būsenas, dešinėje smegenų pusėje gyvenančias. Ir, kad bent ką jie suprastų, reikėjo jų bent jau abi smegenų puses suharmonizuoti, jei ne iš viso, jų sąmonę grąžinti į dešiniąją smegenų pusę – grąžinti juos į buvimą, harmoniją su pačiais savimi ir pasauliu, Tai pasirodė skausmingas procesas, ypač jei žmoguje ir taip daug skausmo prisirinkę – didelis ir energingas skausmo kūnas, kuris priešinasi, nenori atiduoti vadelių, užleisti pozicijų – taip visi mokinimai ir baigiasi…

O dar yra ir tokių, kurie sako, jog reikia nežiūrėti į mokytoją, koks jis žmogus, kaip gyvena – visi mes, atseit, žmonės… Reikia klausytis, ką jis mokina. Gali būti, jog toks žmogus sako visus teisingus dalykus, bet, aiškiai pats jų negyvena, todėl, geriausiu atveju gausit dviejų rūšių energiją, iš jo sklindančią: buvimo ir jį neatitinkančią, kalbėjimo. Šiuo atveju, tuščio…

Tada jau geriau susirask pasiskaityti knygoj apie tą patį.,. O toliau, tai iš pavyzdžio ir modelio, iš precendento mokinamės automatiškai, o kad išmokti iš to, kas mums sakoma, turime dėti pastangas.

Pas mokytoją reikia eiti tokį, kuris ir tylėdamas tau duos impulsą. Tinkamas yra tas, kuriam viskas pasaulyje gerai, žmonės geri, ateitis graži ir pačiu savimi jis irgi yra patenkintas. Kiekvienas mokinys jam, kad ir kokiame dar žemame lygyje, bet jau kažką pasiekęs, jau turintis kuo didžiuotis… O visi pasaulio gelbėtojai, gyventi mokintojai, žmonių taisytojai – jiems pasaulis blogas – taisytinas, žmonės blogi… Jis, vadinasi, jaučiasi priverstas kovoti, kad laimėtų… Bet, gali ir pralaimėti, jei prisimenat.

O jeigu pasaulio gelbėtojo rolė sau prisimatuota kompensacijai ( nes kitaip jaučiasi menkas, mažai vertingas ir nepavykęs), tai galiausiai jis pralaimės, net ir pačią teisingiausią teoriją skelbdamas… Ir jo pasekėjai pralaimės su juo kartu.

Ir visas pasaulis, tokių gelbėtojų masiškai gelbstimas, irgi… Tokiame jame kol kas ir gyvename.

Nes pradėti reiktų nuo to, kad tapti laimingais. Patiems.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as