Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (IVdalis)

Įsivaizduokime ant laboratorijos stalo kolbas su visokių spalvų skysčiais – tokiu būdu simbolizuojama įvairovė. Bet, imk pilti tas visas spalvas iš eilės į vieną indą ir dar pamaišyk – visa įvairovė dings. Liks tik bjaurus purvas, kurį, pagal spalvą spręsdamas, netgi manysi smirdant… Ir netgi ne išorę turiu omeny, tokią analogiją naudodama, apie dabar vykstantį vis labiau nekontroliuojamą žmonių maišymąsi tarpusavyje kalbėdama. Išorė ir yra tik išorė: kas nori, mato joje žmonijos bendrumą, kas ieško skirtumų, randa jų irgi pakankamai. Visa tai – niekis, su smegenų panašumais ar skirtumais palyginant!

Nes europietis, kinietis ir negras su panašios apimties ir struktūros smegenimis susitars tuoj pat, susibičiuliaus ir įsteigs kokį sėkmingą biznį ar apiplėš banką… O štai keletas kiniečių, bet su skirtingos apimties – svorio – smegenimis, o dar skirtingai išvystytais, nesusitars, nesusikalbės, ir, dar žiūrėk, kad nesusipjautų… Žmonės, turintys smegenyse tą patį už įvairias veiklas ir bruožus atsakingų zonų skaičių, nors ir skirtingai išvystytus jų plotus, dar vis susišnekės geriau, nei žmonės, turintys tokias smegenų zonas, kurių kiti neturi: kol sakydami „lėkštė’ vienas galvojam apie Meiseno porcelianą, kitas – apie molinį dubenėlį, tai dar nieko, bet, jei vienas iš mūsų iš viso neturi sampratos „lėkštė“ – valgo iš delno ar tiesiai nuo stalo, vaizdžiai šnekant, tai koks gali būti tarpusavio supratimas!… Ko nėra – taip lengvai neįdėsi, ir kas yra – neišimsi.

O žmonės šiandieną jau niekas nebėra su tais, prie kurių priklauso, į kuriuos panašus, turi bendras šaknis, praeitį, buvo panašiai auklėtas ar mokytas… Buvo laikai, kai tvirtai tikėta, jog tik tokie patys su tokiais pačiais gali būti laiminga pora ir gyventi laimingą gyvenimą. Toks panašumas tarpusavyje leisdavo netgi žmonėms, suporuotiems pagal tėvų susitarimus, teigti, jogtokios poros ne pirma myli, o paskui veda, bet pirma vedasi, o paskui myli.

Kiek smulkesnius, greičiau pamatomus skirtumus dar galima kažkaip derinti, bet gilesnių, esminių, kurie ir pasirodo ne taip greitai, ir suvokiami ne taip paprastai, jų gi nepakeisi: vieni jau gimstam, linkę domėtis pačiais giliausiais pasaulio veikimo mechanizmais, linkę gilintis į esmę visame kame; kiti vėl. gimę būti centre – jie organizuoja žmones, buria apie save bendruomenę, formuoja ją ar reformuoja. Dar kiti – masė, kurie tokias bendruomenes sudaro, kuri dalyvauja, kuria savo tradicijas, augina vaikus… O dar yra tokių, kurie, panašu, ir gimę, kad prižiūrėtų tvarką, kad viskas vyktų pagal taisykles, papročius, tradicijas – kaip ir saugo, kad nebūtų peržengiamos vienos ar kitos ribos… Žodžiu, du tokios pačios rūšies matys gyvenimą panašiai ir supras vienas kitą geriausiai.

Gal visas šitas susimaišymas ir naudingas evoliuciškai, labiau į ateitį žiūrint, bet laimės mums čia ir dabar tikrai neprideda.

Šį, mūsų gyvenamą laiką, galima tiesiog vadinti ne tik savęs nemylėjimo – tada automatiškai negali pakęsti šalia ir kito, į save panašaus – bet ir savęs nežinojimo, nepažinimo laiku. Todėl mylime tik tai, kas mums gražu ir visa laimė, kad žmonių skoniai tokie skirtingi?…Ne, mylime, renkamės dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pvz, renkamės saugiai: tai, ko tikrai niekam kitam nereikės… Arba, ką suvokiam kaip paskutinį šansą. Arba – vienintelį, ir jį reikia griebti, ir bet kuria kaina išlaikyti.

Renkamasi silpnas žmogus, kuris nekonkuruos, už kurį bus paprasta visą gyvenimą jaustis pranašesniu, geresniu… Kurį bus lengva komanduoti, valdyti. Kuris tau dirbs ir tarnaus… Įsivaizduokim, kas būtų, jei žmonės staiga suvoktų, dėl ko jų partneriai juos kažkada pasirinko – o ne iš meilės, kaip manyta. Ir kartu pats žmogus irgi – kokiu mažu ir nevertingu reikia jaustis gyvenime, kad šitokių ir panašių motyvų vedamas, rinktumeisi partnerį?

Bet grįžkim prie tų, kurie nuoširdžiai nori rasti kitą, panašų į save, lygiavertei partnerystei, taip pavadinkim: rinktis reikia tikrai ne akimis. Žinoma, rinktis reikia širdimi, bet ją geriau girdi kaip tik užsimerkus!… Ir neprasidėti su kalte ar gailesčiu, nes susidėsi su tokiu, tai nei tu jį pakelsi, nei pataisysi ar pagelbėsi, o jis tave į savą lygį kaip mat nuleis – pralaiminčiųjų pasaulyje visi tampa pralaimėjusiais, jei dar atsimenat!

O kaip dar atpažinti visus meluojančius, manipuliuojančius, apsimetėlius ir apgavikus, kurie sąmoningai save tau rodo pagerintoje versijoje ir nesuinteresuoti būti pažinti iš tikro ar pamatyti, kokie jie yra iš tikro? – Meluoja tie, kurie nenori prisiimti atsakomybės už save ir savą gyvenimą – suaugti – visi tie žavūs dideli vaikai, gražuolės lėlytės – visi yra melagiai, pykstame mes už tai ant jų ar ne. Meluojama kaip gynybinė reakcija: tu manaisi  mane pažinus, o aš tau pameluosiu ir tu liksi neteisi – laimėjęs būsiu ir vėl aš… Tu manai, kad tu viską apie mane žinai, o aš tau pameluosiu ir būsiu tau atkeršijęs. O tu to niekada net nesužinosi, nes meluojama ne tam, kad paskui prisipažinti!… Profesionalus žaidėjas meluoja iki galo.

Ir meluojama, kai jaučiama grėsmė pačiam savo išlikimui nepakitus – kai kitaip grrsia esminės gyvenimo ar asmenybės permainos, pvz, kai būtum kitaip priverstas suaugti, tapti savarankišku, – pasijunti, jog toks, koks esi, esi netinkamas iš pačių pagrindų – pameluoti visada greičiau, paprasčiau ir saugiau, o ir žmogus jau toks iš prigimties, kad mažiausio pasipriešinimo keliu nueina…

( bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as