Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (III dalis)

Jau esu rašius apie žmogaus emocijų energetinio dažnio skalę, kur gėda ir kaltė buvo apačioj, visai netoli nulio, t.y. mirties, nušvitimas – apie 600, viršuje, o meilė kažkur apie 240… Tarp kitko, yra net auksinio milijardo teoriją aiškinančių, žmonių energijos dažniu besiremiant: meiles ir kitos pozityvios vibracijos blogiui ir blogiesiems yra per aukšto dažnio, todėl esame skatinami negatyvias emocijas generuoti. O jeigu jau generuojam pozutyvias, kam is esmės ir esame gamtos programuoti, tai tada mūsų bent jau turi būti nedaug, tada dar mus galima suvaldyti… Nes jeigu ir pozityvi energija, ir ji dominuotu, tai blogį išnešiotų gabalais kaip nieko ir labai greitai.

Bet, prie temos grįžtant. Sakoma, kad iš viso, kol tavo energetinis dažnis nėra pastoviai pakilęs virš 200, tave supančio pasaulio, jo reiškinių, jų saryšio paprasčiausiai nematau ir neturi galimybės suprasti. Tik iš aukščiau žiūrint, viskas ima matytis kaip ir savaime kaip viena harmoninga visuma. Bet kiek žmonių bent kartą per gyvenimą, nekalbu apie pastoviai, į aukštesnį vibracijų dažnį pereina?… Dauguma taip ir pragyvena statistais būdami.

Aktoriai, tie bent jau pasinaudoja duotomis ar pasitaikiusiomis galimybėmis. Režisieriai – jų yra dar mažiau –  pasirenka sau kelią, tikslą, būdus jį pasiekti. Kai prodiuseriai, jie dar ir susikuria sau reikiamą aplinką, pasirūpina, kad kelias išsidėliotų… Tik tikslą jie dar pasiekia tokį, kokį reikia, kad jie pasiektų.

Ir tikrai autorium būnant, esi iš tikro savo gyvenimo šeimininkas – plius minus 600 dažnis. tada Tikslą ne tik pasirenki, bet ir keiti, koreguoji, jei kas, likimą priimi arba atmeti… Jei laimė yra laisvė, tai iš tikro ji prasideda nuo čia. Taip kad ir nuo tų 200 dažnio, kai imi susigaudyti, kas ir kaip, imi jausti meilę, harmoniją ir ramybę ne dėl išorinių priežasčių, bet iš savęs paties vidaus, kaip laimę, kelias dar ilgas. ir kuo toliau, tuo įdomesnis. Bet, sėdint rankas sudėjus ir laukiant, joks progresas neateis ir nevyks. reikia pačiam stengtis ir aktyviai dalyvauti!

Dažnas gyvenimą pradedam, manydami, jog „man neišeis’, „aš vis tiek nesugebėsiu“… kad „aš čia vienas toks netikęs, visi kiti gabesni, geresni“… Kai pamatom, jog gyvenime visi stengiasi, bando, ir visiems gali nepasisekti – kad tai nėra nei ypatinga gėda, nei speciali kaltė, tada keičiamės. Pagijam, kai nustojam tikėti, jog kartą nepasisekus, nepasiseks ir visada… Arba jei nepasisekė čia, tai nesiseks ir visur kitur – tada ieškom tinkamesnių sąlygų ar bandom jas pritaikyti sau, nebe bijom bandyti, pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės. kai suvokiama, jog išeitis visada yra, net jei tu jos dar nematai.

Čia ateinama prie pačių pagrindų, nes yra kiekviename iš mūsų keletas bazinių įsitikinimų, kurie nulemia visa kita, ir jų nepakeitus, kitokio rezultato gyvenime nepasieksime. Pvz, jei tikim – žinom, jaučiam – jog meilės nėra, tai niekada mes jos nerasim, net jei ir ieškosim… Jeigu pinigai mums atrodo purvini, mes jų niekada daug neturėsim, o turėdami išleisim kuo greičiau ir dar kalti jausimės…Jjei pasaulį iš esmės jaučiam kaip priešišką mums vietą, tai draugų niekada ir neturėsim… Žodžiu, reiktų save stebėti, kad tokius įsitikinimus, ypač trukdančius, savyje indentifikuoti ir, tada jau psichotechnikų klausimas juos savyje pakeisti į tokius, kurie gyvenimą norima kryptim keistų, leistų pasiekti kitokių rezultatų.

Tada sveikata, meilė, laimė sėkmė ar dar kas tik norit iš neįmanomų ir nepasiekiamų pasidaro prieinamomis. Jų vis tiek dar reikia siekti, bet tada bent jau tikimybė jas rasti ar susikurti – pasiekti – yra.

Tada vėl sekantis klausimas: ar sėkmė – meilė, laimė ir t.t. – neša ir nusineša tave, tu su ja susitapatini ir be jos esi niekas, ar tai esi tu, kuris tą sėkmę savyje talpini, kai ji yra, ir vis tiek lieki savimi, kai jos gal vėl nėra ar kol ji grįš… Tai klausimas ir apie tai, kas yra erdvė? – mokslas jos kaip sąvokos lyg ir nesugeba efektyviai apibūdinti, bet, ne viskas, kas nepaaiškinama, nereiškia, kad negali būti suprasta – ko kairė smegenų pusė neapibrėžia žodžiais, nereiškia, jog to dešinioji smegenų pusė nejaučia ar nežino, nemato ar nesuvokia – čia pasimato visas (rašytinių) teorijų mažumas prieš būties didybę…

Mūsų atveju erdvė yra tai, kas talpina, riboja kontūru, suteikia formą – valdo! – materiją, energiją…Netgi laiką irgi.

Sakrali erdvė sąlygoja stebuklų vykimą, kosminė talpina savyje mums žinomą pasaulį – neša, leidžia jam būti, skleistis… Žmogus – indas, kuo erdvesnis ar mokantis padaryti savyje erdvės, nuramindamas minčių ar emocijų ar instinktų audras, talpinantis ir tuo leidžiantis per save reikštis visiems archetipams ar kitokioms energijoms, kokių jų pagalbos jam tik prisireikia.

Būtent, su jais nesusitapatinantis, ne įsitikinęs, kad gydytojas, rašytojas, filosofas ar inžinierius – tai aš. Kad aš pats gydau, rašau, kuriu ir pan. Priešingai, susitapatinai, nuveikei, ką reikėjo ir atsilabink, pakabink darbinį chalatą ant kabyklos iki rytojaus. Tas pats ir su visuomenine, vedybine, turtine ir dar ten kokia kitokia padėtim.

Nesusitapatinęs su niekuo valdo viską!

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as