Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (II dalis)

Nors ne ant tų, kurie aktyviai negatyvius jausmus rodo reiktų pykti!

Saugotis reikia lipšniųjų, kurie taip nepaprastai mus vertina, liaupsina, tuoj pat nuskaito tavo įpročius, pomėgius  ir silpnybes, ir tik laiko klausimas, kada pradės ta info naudotis – spaudyti tavo knopkes, kaip ir kada jiems to prisireiks ar bus naudinga… O kol kas jie mėgsta pašnekėti apie nesavanaudiškumą, aukštas materijas, kai už tavo nugaros šnypščia nuodus tau iš paskos ir ventiliuoja juos visiems, kas tik nori apie tai girdėti… Tik, kai patys lipšniai verčiam save elgtis su tais, kurių nepakenčiam, kaupiam tą patį nuodą savo širdy! – ir tik laiko klausimas, kada, šnypšdamas, jis iš ten ims skverbtis laukan…

Kaip tas pats V.Kovaliovas atsako į klausimą, iš kur tiek nepakantumo, pavydo ir griovimo mūsų pasaulyje: „trumpai tariant, iš žmonių, kurie nevaldo savo skausmo kūno“.

Iš tų, kurie užstrigę ir vis iš naujo pergyvena vieną ar kitą skausmingą savo gyvenimo situaciją – kai jie pralaimėjo, nepasisekė, buvo pažeminti, sugėdinti… Todėl, pamačius kitą, kuriam sekasi, kuris laimi, kurį giria, jiems nuo to labai skauda. Ir jie to skausmo nesugeba reliatyvuoti, suvaldyti – priešingai, tas skausmas valdo juos. Ir verčia elgtis, kalbėti, galvoti ir kenkti bjauriai.

Vėlgi, biofilams ir čia sekasi geriau: pozityvūs, energingi, įdomiai gyvenantys, energetiškai sveiki iš vidaus, jie savo skausmą ir pergyventų traumų sąnkaupas valdo praktiškai šimtu procentų. Šita prasme su jais lengva gyventi, įmanoma susikalbėti, susitarti ar išsiaiškinti.

Tie, su kuriais nelabai yra prasmės kalbėtis ar santykius aiškintis ( nes yra kaip yra, vis tiek kalbos nieko nekeičia) yra tie, kurie gyvenimu patenkinti. Būtent, toj daly, kuria gyvenimu patenkinti – maždaug pusėj visos apimties – jie savo skausmo kūną ir valdo. Likusioj daly – ne. Ten jie yra abejingi, nesijaučia pašaukti ką nors keisti ar daryti… Ten gyvena jų nuobodulys. Ir priklauso, kuria koja toks žmogus ryte iš lovos išlips…

Beviltiška prasidėti su tais, kurie yra atvirai visam kam priešiški, pesimistai, cinikai. Jie kažkiek dar valdo savo skausmą, bet ne daugiau nei 20%…

Ir patys baisiausi, kaip minėta, yra tie nenatūraliai lipšnūs, perdėtai mandagūs, pataikūnai, kurie praktiškai meluoja visada.

Nes viduje, kaip žmonės, yra praktiškai visiškai pakeisti – skausmas, piktumas, pavydas ir kerštas perėmę viską… Įdomu, kaip jie patys sau pateisina savo elgesį. Standartinė schema kito asmens atžvilgiu būna tokia: aš jį myliu – jaunystę, širdį, gyvenimą, energiją visą jam atidaviau, o jis man ką? – jis vis tiek manęs nemyli ( manęs nevertina, man nedėkingas ir pan.). Todėl aš jo nekenčiu, jam keršiju, kankinu, džiaugiuosi, jei jam nesiseka (bet tyliai, savyje), nepadėsiu, nors galiu, neįspėsiu, nors matysiu kad jam kažkas gresia… Tegu žinosi! Pažiūrėsim, kaip jis be manęs!…

Kai, sakytum, nepakenti žmogaus, tai ir nepakenti – eik toliau, rask, ką pakęsi geriau… Bet čia ir problema, kad mokama tik nekęsti ir reikia turėti ką… Mylėti nemokama, nežinoma, kas tai yra. Todėl neapykantos objekto nenorima prarasti taip pat, kaip meilės objekto kitas prarasti nenorėtų.

Kaip didinti savo skausmo kūno kontrolę, čia jau atskira tema, kuria yra rašoma daug ir (psicho)technikų norintys ras.

O aš dar norėjau parašyti, jog nusivylimas, apkartimas ( laikinai) apima ir iš savęs sveikus, gyvenimu lyg ir besidžiaugiančius žmones. Nes mokina vaikus, bent jau mokindavo ir auklėdavo mano laikais, idealistiškai pakylėtais, pasaulio modelį duodavo tokį, koks pasaulis turėtų būti, o ne koks dabar yra – sąžinė, teisingumas, lygiateisiškumas, meilė artimam savo… Bet neįspėdavo, jog gyventi į pasaulį išėję, viso to tenai (dar) nerasim. Kad visa tai turėtų būti sukurta, gyvenama, palaikoma žmonių – ir mūsų tame tarpe – kurie tokio pasaulio siekia ir jį netgi pasiruošę ginti, jeigu ką.

Todėl suaugus ir ėmus gyventi, dažną šitaip auklėtą iš mūsų ištinka šokas, susidūrus su blogiu pasaulyje ir jo kiekiu – melu, žiaurumais, neteisybe… Pamačius, jog pasaulį praktikoje suka visai kitokie žmonės ir visai kitokie mechanizmai – tamsa, sunkios puvimo energijos, idealistai pasijunta apgauti, nusivilia, nebe nori būti kvaileliais ir nuleidžia rankas… Arba net tampa cinikais, nebe tikinčiais niekuo ir niekada.

O iš tikro reiktų gyventi vis tiek, vis tiek bristi į tą upę, ir nepaleisti visiškai iš akių idealų, kad bent per tave šviesos, gėrio, švaros į gyvenimą ateitų – matyti prasmę buvime savimi, tokiu, koks tu sau tinki, kokiu tu savimi didžiuojiesi – suprasti, kad dalyvauji pasaulio virsme. Suki pasaulį ir tu – kuo daugiau žmonių sugebės apvaldyti savo emocines būsenas, kuo daugiau bus tam precendento, tuo lengviau ta linkme pasukti bus ir visiems likusiems.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as