Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (I dalis)

„Daktare, ar gyvensiu?“ – „O kur prasmė?“… gerai, kad čia tik anekdotas toks, nes išmirtume beveik visi ir nieko nelaukę.,,

Žmonės, kurie daugiau iš kairio smegenų pusrutulio gyvena, logiškos gyvenimo prasmės ieško protu ir neranda. Tie, kurie gyvena daugiau iš dešinės – menininkai – tie prasmės net neieško, emocijų audrose paskendę. Jei sutikti, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra būti laimingu, jaustis laimingu, tai iš dešinės smegenų pusės gyvenantieji turėtų būti laimingi automatiškai, nes būtent toje pusėje gyvena ir jausmai, laimės pojūtį įskaitant, ir harmonijos su likusiu pasauliu pojūtis.

Tačiau, kaip minėjau, jiems trukdo tai, ką šamanai vadina traumos dvasia, o E.Tolle ar psichoterapeutai – skausmo kūnu. Aišku, kad su tuo, kas tavo, turi pats ir tvarkytis – nieks pas tave į vidų neįlys ir už tave ten tvarkos nepadarys… kažkiek pagelbėti turbūt yra įmanoma, bet, kaip psichoterapeutas V.Kovaliovas formulavo:“ turi sugebėti efektyviai pagelbėti žmonėms, kai esi to prašomas“… O ne griebti visus iš eilės ir gelbėti juos per prievartą, nes tu geriau žinai, kas jiems į gerą.

Ir efektyvumas matuojamas tuo, kaip sėkmingai tas žmogus praktikoje pasinaudoja ieškota pagalba – patarimu, modeliu, psichotechnika – ir pakeičia savyje tai, ką suprato, jog norint tapti laimingesniu, būtinai reikėjo keisti. O ne kaip efektyviai psichoterapeutas dirba, kai klientas sėdi ir laukia, kada čia jam viskas ims gerėti. Ir dar, V.Kovaliovas apibrėžime panaudojo būtent žodį „žmonėms“, o ne apie tik į žmones iš išorės panašius kalba, ne apie tuos, kurie nei šiokie, nei tokie, neveiklūs, neapsisprendę, letargiški, laikosi savo rutinos ir, netgi ją gina, jei kas nors juos bando pajudinti ar išjudinti.

O pasitaiko ir visai ne žmonių – ir V.Kovaliovas čia kalba iš patirties: aktyviai piktybiškų, kurie patarimo prašo ar pas psichoterapeutą ateina tik tam, kad pagelbstintįjį sukirsti, parodyti, jog patarimas ar metodika neveikia, kad patarėjas ar terapeutas nieko nesugeba, ir išeina iškėlę galvą kaip nenugalimas, išskirtinai sunkus ar net neįmanomas perkąsti atvejis! Ir vienintelis būdas tokioj situacijoj neatsirasti yra tokiam piliečiui duris parodyti iš karto, su tokiu nesusidėti ir išsilaikyti, nepasidavus pagundai – su tokiu nesusidėti.

Kas nėra lengva, nes labai daug iš mūsų iš karto pasijuntam geriau, kai esame pagalbos paprašomi – čia tie, kurie jau viso pasaulio be atodairos gelbėti nebe griebia – pasijuntam reikalingi, įvertinti. Nesustojam pagalvoti, ar esame tam kvalifikuoti ir ar iš viso, tam žmogui pagelbėti yra įmanoma: jeigu jis mūsų prašo, vadinasi, įvertino mus kaip padėti sugebėsiančius, sumąstom automatiškai ir akimirksniu… Arba užsidega sportinis interesas, štai dvidešimt psichoterapeutų padėti nesugebėjo, o aš imsiu ir išgydysiu!… O tas prašytojas klientas dažnai tik šitą savo ypatingumą, buvimą kietu riešutu gyvenime ir turi, daugiau nieko kito. Ir jo jis tikrai geruoju neatiduos, išgydomas, padedamas nesileis – kausis iš paskutiniųjų…

Taip ir vėl grįžtame prie biofilų, kuriems tokie žaidimai ar mainai be aiškių susitarimų žmonių tarpusavio santykiuose neįdomūs, nes jie pastoviai randasi situacijoje, kurioje bendradarbiaujama ir abi pusės iš to laimi… Prie vidutiniokų, kurių daugiausia – jų visas gyvenimas – rizika ir kova, ir visada ten yra laimėjusieji ir pralaimėjusieji. Ir jie patys patenka tai tarp vienų, tai tarp kitų – pastebėkit, kaip susiję žodžiai „laimė“ ir „laimėti“.

Ir nekrofilai – nevykėliai, kurie ir kitiems niekada gero nelinki, ir patys nieko nepasiekia. Juos visada ir labiausiai traukia gelbėti ar stengtis padaryti laimingais, padėti, su jais kaip tik nereikia susidėti jokiom sąlygom, nei gailint, nei iš kaltės ar užuojautos, ar net mandagumo; jų pasaulyje abi pusės pralaimi visada. Jie patys jau ir taip pralaimėję, ir nutraukia ten pat ir bet kurį kitą, turėjusį nelaimės su jais susidėti… Ir dar pikdžugauja – ir tai jų vienintelis džiaugsmas – eilinį kartą įrodę, jog jų nuomonė apie šį pasaulį kaip apie paplavų duobę yra teisinga.

Net moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog mus supančioje aplinkoje yra maždaug 20% mums draugiškų žmonių, o visi likę – šiaip. Dar džiaukis, jei ne užsimaskavę kenkėjai…  Ir su jais sunku imti adekvačiai elgtis, jei esi įpratintas nedemonstruoti negatyvių emocijų ( nemandagu, neišauklėta): automatiškai būni tuo lipšnesnis su asmeniu, kuo širdyje jo labiau nekenti ar niekini. Ir geras tonas tau neleidžia elgtis adekvačiai – taip kaip norėtum ar reikėtų.

Bet geras tonas tik tai ir yra – išorinės elgesio taisyklės. Jos nepretenduoja kištis į tavo širdies gyvenimą, todėl praktikoje tų dvejų dalykų maišyti ir nereiktų. Atsilabinai ir viso gero, pamiršk… Jeigu tavo širdis pozityviai į kitą asmenį nesureagavo, tai tu jam nieko ir neskolingas: geriausia iš karto ir duoti apie tai žinoti.

Mes neskirti mylėti, suprasti, priimti visus, kiek to betrokštume ar mums tai į galvą kaltų. Maksimalizuoti nerealistiška, lik prie tų, kuriuos tikrai myli, supranti ar priimi, ir užteks. Ir netgi su kaupu.

(bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as