Tiesa stovi pati. O melas sugrius, jei tik akimirkai neprilaikytą paliksi… (pabaiga)

Kiek vynininkystė yra sena, tai tiek ir sakoma, jog naujo vyno į senus maišus nepilti.

O gyvenimas į senas formas pilamas!

Senos formos išlaikomos tiek ilgai, kiek dar įmanoma, o paskui imama dirbtinai kurti nauji jų variantai – savieigai procesas nepaliekamas niekada – nei savalaikiui atsinaujinimui, nei organiškam formų susidarymui.

XIXa visuomenė buvo pastatyta ir suformuota įstatymais, tradicijom ir taisyklėmis iš išorės.

Būtent, žmogus ne išauginamas savo pavyzdžiu, kad elgtūsi dorai, nes kitaip jis tiesiog negali, bet pamokslais įkišamas į vienos ar kitos formos taisyklių korsetą… paskutinį šimtą metų šitie išoriniai ramsčiai žmonėms palaipsniui išmontuojami, ir ,jiems lieka laikytis, gyvenant tai, kas yra jų viduje.

Deja, pasirodė, jog dažnas viduje neturime nieko.

Ir tada mums tuoj pat paslaugiai siūloma nauja visuomenės forma – forma, kurioje viskas yra lygi galimybė, viskas yra tik variantas, viskas turi teisę egzistuoti , pridengta įvairovės lygiateisiškumo etikete… Nebėra nieko privalomo, nieko, kas būtų tikrai gera ar tikrai bloga.

Dora, moralė, demokratija – viskuo siūloma naudotis tik kaip priemone, kada prisireiktų… nebelieka nieko smerktina, nieko, kas nedora, nenormalu, klaidinga – viskas egzistuoja kaip galimi variantai. Jei tau kažkas dar yra svarbu, brangu ar mylima, tai būtent tai šioje visuomenėje ir pasirodys beesą tavo silpnos vietos.

Tikimasi, jog sekančios kartos nebe atsineš savyje įgimto teisingumo, saiko, tiesos ar pan. jausmo, ir neapsisunkins sau tokiais dalykais gyvenimo…

Iš kitos pusės, šioje tuštumoje yra kaip tik galimybė auginti save iš vidaus, plėsti, brandinti – įsiklausant į vidinį balsą, skiriant savo dvasiai daug dėmesio, teikiant jai pirmenybę. Tik apie tokią žmogaus vystymosi kryptį, vidinę ir aukštyn, garsiai jau ir iš viso nebekalbama…

Jei apie ką kalbama, tai toliau apie į išorę ir platyn – tik materealus pasaulis, tik materija valdo mus.

Kaip žmogaus sąmonė galėjo šitaip nubiednėti, nupaprastėti, aptingti, užmigti?!

Sąmonė nuo seno, alchemistų traktatuose ar magijos rankraščiuose, yra žymima trikampio ženklu. Piramidės, pvz, gali būti naudojamos koncentracijai, ne veltui jos ir ant dolerių, kurie užvaldę mus, atvaizduotos… Tik, pagal simetrijos nesugriaunamumo dėsnį, ar trikampis, ar piramidė, jie yra tiktai pusė figūros – veidrodinis jos atvaizdas būtinai egzistuos irgi. Antipasaulyje, kitam išmatavime ar dar kur kitur – nesvarbu.

Svarbu tai, kad kas turės priėjimą prie antrosios dalies, jos pagalba valdys pirmąją.

Taip okultiniais būdais nematomų jėgų naudai  žmonija yra šioje žemėje ir valdoma.

Jei žmogaus, žmogiško principo ženklas yra keturkampis ar kubas – rombu sujungtos dvi piramidės, pvz. – tada žmogus ir yra pats sau ponas. Ir ponas žemei, pasauliui, Visatai, jį supantiems.

O jei – piramides ( ar trikampiai), kaip Dovydo žvaigždėje, yra užvestos viena ant kitos, kaip figūra ir antifigūra, tai jos viena valdo kitą – žmoniją valdo kažkas kitas, kas moka ir žino kaip… Išnaudoja savo naudai. – Dovydu, kukliu piemeniu, milžiną Galijotą iš ragatkės nugalėjusiu, žavimės. O gal nereiktų…

Bijau, kad žmonija, vistik, yra tas milžinas Galijotas, pralaimėjusi, nes savo jėga pasinaudoti nemoka

Jonas Gervė irgi sakė, jei mūsų sąmonė intelektualiniuose procesuose naudoja savyje tik tris komponentus, tai ji yra valdoma iš šalies.

Komponentų turėtų būti keturi: tariamasis, transcendentinis, tikrasis ir irracionalusis.

Triamasis – tai mūsų vidinis gyvenimas – jis yra, vyksta, bet iš išorės žiūrint, jo nesimato; tikrasis – tai reali mus supanti realybė, išorinis, objektyvus pasaulis, kuriame gyvename; transcendentinis – sugebėjimas visa ką pamatyti tarsi iš paukšcio skrydžio, apibendrinta į bendrą panoramą…ar – iš kitų kampų; irracionalus – talpina savyje tai, kas rodosi nesuderinama – mokslą ir magiją vienu metu, pvz.

Kiekvienas gali pats pasitikrinti, ar turi, ar laisvai naudojasi savo intelekto veikloje visais keturiais komponentais.

Vienam gal trūksta kažko vieno, kitam – kito.

Bet, drįstu lažintis, kad realaus, tikro, objektyvaus pasaulio ir savo realios situacijos jame nebe matome nei vienas  – visiems iliuzijos akis užtrynę. Ir jau taip seniai, kad net budistai pasaulį, kuriame gyvenam, Maja – iliuzijų šokiu – vadina… Jų užliūliuoti ir miegame, ir lėlininkai, pagal komandą, mūsų rankas ar kojas ir kiloja, kaip už šniūriukų…

Išdrįsti pamatyti realios situacijos baisumą – uždavinys, su kuriuo žmonija dar nesusitvarkė.

Silpnos širdys, žinoma, gali numirti iš siaubo. Bet taip pat tada gali ir kilti tokia įniršio energijos bangą, žmonija gali taip pasipurtyti, kad visi parazitai nuo jos nugaros nulakstys.

Tokie žūtbūtiniai momentai žmonijos likimą kiekvieną kartą ir lemia. Palaiminti ar prakeiktieji, kas permainų laikotarpiui gimę?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as