Tiesa stovi pati. O melas sugrius, jei tik akimirkai neprilaikytą paliksi (III dalis)

Su melu daug darbo – ji reikia prižiūrėti, atnaujinti, tobulinti. Išlaikyti tą ar kitą versiją atmintyje… Šiuo atžvilgiu visą civilizaciją, kokią ją žinom ir turim , galim laikyti dirbtinu, melo produktu – pati iš savęs ji negyvybinga. gamta tuoj pat perimtų ir mūsų namus, ir mūsų miestus, ir laukus, ir parkus. Taip pat, kaip sėklelė, dygdama, įsigudrina suaižyti asfalto dangą ar medžio šaknys iškelia bangas šaligatviuose, žiemos šalčiai sugadina greitkelius…

gamta, kaip ir tiesa, kaip ir natūrali pasaulio būsena yra gyvybinga pati iš savęs. Norint, kad melas išgyventų, reikia tą gyvybingumą nuolat slopinti.

Visi jau turbūt girdėję apie teoriją, jog amerikiečiai, besitraukdami iš Artimųjų Rytų, kur buvo per daug įsivėlę į karus ir jų finansavimo skolas, stengiasi palikti po savęs chaosą – pagal principą, jei mes negalime turėti, tai tegu neatitenka niekam. Bet mažai kas girdėjęs tęsinį.

pasirodo, tą paliktą chaosą jeigu pastoviai nepalaikyti, jeigu tik išeiti ir palikti, tai regionas pats per keletą metų išstums tą būseną iš savęs, kaip kiekvienas sveikstantis organizmas padarytų, ir jame vėl įsivyraus kad ir kokia nors, bet tvarka. Ir ramybė.

Todėl chaosą palikti neužtenka. reikia palikti dar bent du įtampos židinius, tuo pačiu dar ir priešingus vienas kitam, kad pastovus jų antagonizmas palaikytų reikiamą negatyvo lygį, maitintų chaosą, ir trukdytų rastis taikai.

Jei pasidairyti po pasaulį, tokių supriešintų įtampos taškų pamatysit daugiau, aukštą įtampos lygį sėkmingai išlaikančių.

Jei pažiūrėti teoriškai, gyvenimas gamtoje, žmoguje, Visatoje vyksta pulsuodamas.

Išmetamas energijos impulsas į išorę – potencialas augimui, ir, toliau, kaip ugnikalnio magma, jis pradeda stengti, kristalizuotis, įgyti vidines struktūras, išorinę formą…trauktis atgal į centrą. Kai tas potencialas išnaudojamas, energija baigiasi -miršta – ji  tampa materija.

Ir ateina eilė sekančiam gyvybės impulsui.

Gaunasi, kad esmė yra harmonija ir pusiausvyra tarp dvejų kraštutinumų – gyvybės impulso ir įgaunamų jo formų bei struktūrų.

Jei jis pažeidžiamas, gaunasi dirbtinai sukurta, melaginga situacija… Per daug energijos, ir visi lakstys kaip be galvos, kažką darydami, nesvarbu ką, be jokio plano ar prasmės. Tiesiog, nuo energijos pertekliaus.

O jei užklimpstame struktūralizacijoje, gaunasi situacijos suakmenėjimas – turima daugybė planų, teorijų, o įgyvendinimo nėra. Nebėra vystymosi, nebėra gyvybės. Lieka mirtis.

Kaip pagal posakį: „kad jaunas žinotų kaip, o senas kad dar galėtų…“

Visi gimstam gyvi į pasaulį. Nes ir jis turi būti gyvas.

Bet jis nėra nei gyvas, nei gyvybingas – sumanipuliuotas vos ne į atvirkščią, koks turėtų būti, ir iš visų jėgų toks palaikomas.

Kokios tada lieka galimybės žmogui, norinčiam įsirašyti į aplinką, sėkmingai gyventi, funkcionuoti visuomenėje?

Labai normalu, kad kol žmogus dar išlaiko savo gyvumą, jis jaučiasi vienišas, kitoks, nesusišneka su aplinkiniais, neatitinka jų reikalavimų. Apkaltinamas visokiais trūkumais, išjuokiamas, nesuprantamas.

Nes, ką reiškia būti prisitaikiusiu melagingame pasaulyje? – atsisakyti savo prigimties, meluoti sau, gyventi melagingą gyvenimą. tada būsi vienas iš mūsų, mes tave atpažinsim, kaip savą, būsi prisitaikęs, funkcionuosi, galėsi sėkmingai pasiekti tikslus.

Žmogui automatiškai atrodo teisingas laikas, į kurį jis gimsta.

Nnes jis randa viską taip, kaip randa ir tokia jam automatiškai atrodo pasaulio tvarka. Praregima dažniausiai, kai tau begyvenant, pasaulio tvarka pasikeičia: tada pamatai, kaip lengvai visos vertybės apverčiamos aukštyn kojom ar iš kairės į dešinę…Kaip lengvai apsiverčia žmonės, vakar kalbėję viena, šiandien – jau visai ką kitą… Tada pasirodo visas mus supančio pasaulio „padaromumas“, pamatome, jog jis sukurtas dirbtinai.

Kuo reikia būti, naiviu ar absoliučiai prie pasaulio prisitaikiusiu – zombiu -kad tikėti, jog senos vertybės buvo neteisingos, todėl jas dabar ir pakeitė i kitas. Ir šitos jau teisingos, ir liks ant visai?

Tol kol viskas padaroma, tai viskas ir dirbtina.Jei propagandistai ir ideologai kasdien vieno ar kito kamufliažo neatnaujintų žmonių galvose per masinės informacijos priemones, tai žmonės atsipeikėtų ir imtų budintis.

Psichologijos teoretikai išskiria du instinktus žmoguje – eros ir tanatos – meilės gyvenimui, gyvybės, kūrybos, energijos, entuziazmo instinktą, ir jo priešingybę, norą kuo greičiau mirti, susinaikinti, nebūti… Ir sunaikinti, kartu su savimi, viską aplinkui – negyvas nepakenčia aplink save gyvybės, kaip ir gyvybė automatiškai atgaivina viską aplink save.

Kol žmonės dar buvo nors kiek gyvi, jie nebijodavo kalbėti apie mirtį, ji jų negąsdindavo…

O dabar apie mirtį kalbėti darosi jau visiškai tabu – kad nepasimatytų, jog mūsų gyvenimas – tai kaip tas nuogas karalius Anderseno pasakoj – netgi ir ne gyvenimas…

Kad nepamatytume, jog mirtį gyvename.

(bus tęsinys)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as