Tiesa stovi pati. O melas sugrius, jei tik akimirkai neprilaikytą paliksi… (I dalis)

Už tai pasaulyje ir nėra ramybės – statomas jis perstatomas, atnaujinamos versijos, restauruojama kiekvieną kartą savaip praeitis – kad tik neištaikytų žmonės akimirkos pasižiūrėti, jog ne tiesa, bet melas pirmu smuiku groja…

Gal įdomesnis klausimas būtų, nuo kada tas apvirtimas aukštyn kojom atsiradęs? Kada tiesa nuo scenos pasitraukė ir melas jos vietą užsėdo? – Madingiausia sakyti, jog XVIa, su protestantizmo atsiradimu, atsirado kapitalizmas… Ir nuo tada imamos skaičiuoti mūsų laikų bėdos.

Kaip visada ir visur, egzistuoja ilgosios ir trumposios istorijos versijų šalininkai.

Trumposios šalininkai pasakytų – mes atėję iš XIXa.vidurio… Gal netgi pabaigos.

Etika, moralė, religija, idealai, švietimo sistema,, auklėjimas, armija, mokslas, tautinė valstybė, demokratija, ideologija… Vyro ir moters įvaizdžiai, jų vietos ir rolės visuomenėje, europocentristinė politika, ekonomika, pasaulio suvokimas – viskas mums perduota paveldu iš Viktorijos laikų, baltųjų ir turtingų, pagyvenusių barzdotų vyriškių.

Nes jie tada valdė pasaulį, valdo jį ir dabar.

XIXa yra dar taip arti mūsų, o jo istoriją, sociologiją, psichologiją žinome mažiausiai.

Nes tai yra, kas savaime suprantama, pagrindiniai produktai sriuboje, kurioje visi ir verdame…

Bet, tai buvo amžius su ištisiniais karais!

Napoleono karai, daugybė sukilimų, Paryžiaus Komuna, Krymo karas, kur visa Europa faktiškai, kariavo prieš Rusiją, ją dar taip neseniai nuo prancūzų jungo išvadavusią – nei vienas geras darbas nelieka nenubaustas, kaip žinia…

Žmogaus sąmonė keičiasi labai lėtai – jei mes jos lygiu dar tik vos ne prie akmens amžiaus laužo glaudžiamės visi, susibūrę, tai XIX amžiuje esame tikrų tikriausiai likę, nesvarbu XXI amžiaus technikos pasiekimai. Ir nežinia dar kada iš jo išaugsim, jei sąmoningai tam pastangų nedėsim.

O dėti reiktų, nes laikas nelaukia: visada yra vėliau, nei žmogus linkęs manyti…

Žmonės, besilaikantys dievo įsakymų, bendruomenės interesus statantys aukščiau asmeninių, siekiantys idealo, mylintys Tėvynę…Kuriems dorovė nėra tuščias žodis, tokie žmonės aiškiai atsilieka nuo laiko žingsnių.

Gal netgi sąmoningai,.

Nes laike, kur šios vertybės išmontuotos, jie nenorėtų gyventi. tada tektų priešintis, kilti į aktyvią kovą arba tyliai mirti, į naujųjų džiunglių terpę neįsirašius – iškyla visai kitos dilemos, tam reikia energijos, pasiryžimo, drąsos.

Norėjau parašyti, kaip žmonės negali adekvačiai reaguoti į susidariusią laikmečio situaciją, kai gyvena pagal taisykles, kurių valdantiesiems sluoksniams nebėra – aukščiau esantys nebeturi moralės, nevargina savęs apmąstymais, daro politiką, suka ekonomiką, manipuliuoja likusia žmonijos dalimi, kaip jiems reikalinga, nejausdami bendruomenei jokių įsipareigojimų…

Bet paklausiau savęs, o ar valdančiam sluoksniui iš viso, kada nors tos pačios taisyklės, kaip ir paprastiems žmonėms, galiojo?

Žodžiais XIXa buvo labai moralus, religingas, dorovingas, etiškas, labdaringas ir t.t. – karalienė Viktorija, našlė su daugybe vaikų, šitaip ilgai sėdėjusi soste, negalėjo jo sukurti kitokio.

O praktikoje – laukinis kapitalizmas, paprasti žmonės, nuvyti nuo žemės, sugrūsti į miestus labai greitai nusidirbdavo mirtinai ir niekas dėl to labai nepergyveno… Meilužių turėjimas valstybės ir kitokiems, bent kiek žymesniems vyriškiams buvo kaip ir privilegija. dažnas tiesiog turėjo pora šeimų tuo pačiu metu, su vaikais, namais, viskas kaip priklauso…

Tik atvirai apie tai nebuvo kalbama, visi apsimesdavo, kad nemato ir nežino.

Prostitucija buvo paplitus nepaprastai, kaip ir religinis fanatizmas – du įdomiai vienas kitą atsveriantys reiškiniai.

Mokytojų autoritetas rėmėsi rykšte, liniuote ir kitom kūno bausmėm.

Moteris buvo savo šeimos, o ištekėjus – savo vyro nuosavybė, negalėjo turėti savo vardu turto, savarankiškai daryti jokių juridinių veiksmų, netgi keliauti viena ar tik į miestą išeiti be palydovės buvo blogas tonas…

Realus žmogus, toks koks jis buvo, nebuvo vertinamas ar kam nors reikalingas – buvo aišku, kad jis degs pragare… Žmonės gyveno kaukėti, vaidindavo roles – ir kam jo rolė pavykdavo ypač gerai, tas buvo rodomas pavyzdžiu, paskelbiamas idealu.

Dažniausiai žmonėms idealūs atrodė už juos turtingesni, juos valdantys.

Taigi, jiems ne tik kad taisyklių laikytis, jiems apsimesti, kad jų laikosi praktiškai nereikėjo.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as