Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (V dalis, pabaiga)

Dvasią dar turintieji turi dar savyje ir tą buvusią visumą, kai dvasia buvusi visaapimanti, jiems nereikia stengtis tuo patikėti ar save įtikinti, jog tai įmanoma. Jie žino, kad įmanoma ir projektuoja šitokią viziją ateitin, teigia – laukia, tikisi – jog ji grįš. Tiksliau, ji niekur nedingus, ir, kad dvasingieji ją mato irgi yra normalu. Ko nėra, tai visuotinio tikėjimo, visuotinio jos matymo, ir tada, toliau, visuotinio pagal ją gyvenimo… Todėl žmonės be dvasios tuo pačiu metu, godumo vedami, kariauja, grobia viską sau, ką tik gali, badu ar bėdom silpnindami konkurenciją, ne tik gerųjų, bet ir tarpusavyje…

Kadangi iš seno kolektyviai gyvenę vis dar sėkmingai prieš juos gindavosi, tai paskelbta oficialiai, jog jokio kolektyviškumo jausmo nėra, kad žmogus yra vienas, nuo viso ko atskirtas ir blogas iš prigimties – vilkas. Žodžiu, liberali filosofija, protestantų religija ir baudžiamąją funkciją turinti valstybė – viskas logiška, sukurta laiku ir naudojama vietoje… Ir visa tai užkariauja pasaulį.. Ir tuoj viskas Žemėje vėl bus vieninga, tik dabar jau po bedvasių vėliava ir pagal dvasios nebuvimo taisykles – kaip galima žiūrėti į mus supantį pasaulį ir šito nematyti?

Gana paprastai, pasirodo: visai neseniai net mokslas atrado, jog, žmogus, susidūręs su bet kuo jam nauju realybėje, maždaug pusei sekundės praranda sąmonę (sąmoningumą). Tuo tarpu jo smegenys randa kažką panašaus iš praeities, pakiša mums tai po akių to naujo objekto ar reiškinio, ar reakcijos vietoje, ir mes matome aplinką vėl kaip saugią, nes mums pažįstamą, žinomą. O jeigu nieko bent kiek panašaus mūsų patirty ir atminty neranda, tada mes to objekto, reiškinio ar veiksmo tiesiog nematom – liekam nepastebėję. Tuo pačiu principu, kaip sakoma, kad amerikos indėnai Kolumbo laivų nepastebėjo – nieko panašaus niekada nebuvo matę, nematė jų ir tada, kai būtinai reikėjo pamatyti…

Galima kokias tik nori teorijas kurti, bet kuriuo atveju, tai yra žiaurios traumos pasekmė. Ir žmonių smegenys saugo juos nuo bet ko naujo ir netikėto, gero ar blogo, nesvarbu, nes žmonės – jų pasąmonė – yra jau tokie pilni kibirai, metaforą panaudojant, kad nei vienas lašelis, net ir mažiausias, be didelių pasekmių į ją įtilpti nebe gali. Matomai, netgi dėl to žmogaus suvokimo laukas ir suskilęs į sąmoningą – visai nedidelį – ir pasąmonės okeaną, kur sudedama viskas, ko nepakeliama, negalima, nepageidautina žinoti, nes norima dar kažkaip išlikti, bent kažkiek sąmoningu, norima gyventi toliau…

Mirtis mielai prilyginama miegui, ramybei ir užsimiršimui. Poilsiui, kas irgi yra pergyventos traumos požymis.

O iš tikro bus pagal tai, kaip gyvenai ir koks buvai. Tik vietoj laiko tėkmės atsiras amžinybė… Jei gyvenai iš fizinių instinktų ir gyvenimas tik apie materiją sukosi, tai tavo sąmoningumas ir po mirties liks pūti kartu su tavo fiziniu kūnu, ir jausiesi kirminų graužiamas. Iš sielos gyvenantieji gyvena, rodosi, amžinai, nes dažnai nesupranta, kad jau numirė, nepastebi, kad neturi kūno… Klajoja patys vieni po pažįstamas vietas, vaidenasi, prikimba dažnai prie gyvo žmogaus, netgi ima per jo kūną gyventi Ir į galvą jiems neateina pasižiūrėti į viršų, išeiti į šviesą, kad gimti vėl, iš naujo, naujame kūne – reiktų išmanančiojo pagalbos, o išmanančiųjų nebėra..

Tik iš dvasios gyvenantys problemų nepažįsta, bet ar tokių Žemėje dar yra?

Kažkada, kad išgyvenę nepavydėtų žuvusiems ir pas juos neišeitų savo noru, iš paskos – žmonija neišmirtų iš viso – radosi net labai gera idėja palaikyti, atkurti vis iš naujo ir iš naujo iliuziją, jog senasis pasaulis vis dar egzistuoja – yra, niekur nedingęs… Ir niekas tiems žmonėms negresia, ir viskas yra taip, kaip ir turi būti – tuo smegenys ir užsiima.

Dar daugiau, tik tokiu būdu, tą viziją palaikant, ir yra įmanoma dingusįjį, geresnįjį pasaulį atkurti.

Dievu tikintys įpratę tikėti, jog Dievas, kūrimo procese atsiskleidžia pasauliui, tampa pasauliu, žmonėmis, veikia per juos. Bet tai gali būti irgi tik rožiniai akiniai, nes lygiai taip pat egzistuoja teorija – žinoma, žymiai mažiau populiarinama, nes žymiai mažiau graži – kad Dievas, kurdamas pasaulį, iš jo traukiasi… Kad kurdamas jis mažėja, palieka kūrinius gyventi pačius, duoda jiems pasirinkimo teisę ir pats nutyla, pasidaro nematomas ir laukia, kas bus toliau… Jautrieji tarpe mūsų, dvasingieji yra taip gyvenimo naštos nustekenti, kad jiems net mintis perimti sau atsakomybę nuo Dievo pečių už jo sukurtą pasaulį atrodo šventvagiška… O besielių neslegia niekas, jie gyvena lengvai, be problemų – tuoj pat imasi veiklos, kad nesusidarytų valdžios vakumas ar dvasingieji nespėtų apsigalvoti.

Taip tampa  įmanoma, žmonėms po nosim, bet nematant, išvesti visai kitą biologinę rūšį -ar  skatinti ją veistis ir daugintis, jei ji radosi atsitiktinai, mutavo, pvz – ir juos programuoti veikti visai ką kitą, nei žmonės paprastai veikė: vergauti, kaupti materialines gėrybes, po devintu prakaitu, tikėti auksu ir melstis mamonai… Ir toliau dar veisti ir dauginti tuos, kurie gyvena jau šitų mutantų sąskaita, ir ant aukso krūvų sėdi, nedirbdami, ir jiems niekada negana…

Kadangi visi mes tikime ne tuo, ką matome, o matome tai, kuo tikime… Ir tiktai kritinė vienų ar kitų masė nulemia, kokia realybė mus sups.

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as