Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (III dalis)

Dėl to visi – teoretiškai – ir turėtume dvasią turėti, kad su Visata sąryšyje liktume, asmeninį kontaktą su ja turėtume, be tarpininko, kas jis bebūtų – bažnyčia, įsakymai (10), knyga ar valstybė. Apie valstybę prašnekus: lengva gyventi kolektyviai, kai kiekvienas yra autonomiškas, savarankiškai funkcionuojantis vienetas, save valdantis, aktyvus ir niekam nėra poreikio parazituoti kito sąskaita – kai dvasia žmoguje savo vietoj ir iš jos gyvenama..

Kai dvasios nėra, gyvenama tik su siela, susmulkėjimas neišvengiamas – visko norima, visiems pavydima, piktumai, jog jam negalima to ar kito – tokiems drausminti valstybinę struktūrą, kokią ją dabar žinom, ir reikėjo įsteigti. Ir todėl ji padaryta kaip prievartos aparatas, kad įvaryti baimę tiems,kas dievo nebijo jau: represyvinis aparatas, ir nereikia iš jos bandyti įsivaizduoti kažko draugiško ar į pagalbą ateisiančio, kaip gal kad genetinę atmintį vaizdą dar turim kai kas iš kitų laikų ir kitų kolektyvinių aplinkybių.

Valstybė įgalina nedidelę besielių, ne tik bedvasių – blogio apsėstų tikrąja to žodžio prasme,  -grupę gyventi visų likusių smulkiasielių (bedvasių) sąskaita. O dvasią turintys šioje schemoje prasigeria, nusižudo, tampa ubagais, žaizdotais ar kuprotais – čia ir dabar jie niekaip neįsirašo ir netinkami, bet jų bus dangaus karalystė.

Tiesa, liberalai valstybei pripažįsta dar vieną funkciją: auklėti žmogų. Egoistu, bet geru, ramiu tokiu, valdžios neverčiančiu ir į ją nepretenduojančiu, prekiaujančiu, o ne kariaujančiu… O jei kas su dvasia gimęs dar pasitaiko, tai jį švietimo ir auklėjimo būdu bent jau išcentruoja, išmuša iš jo kelio, iš kontakto su ta jo dvasia, sumaišo jį, supainioja. Nes yra vis dar tų senųjų žmonių, gimstama, ir jie ne tai kad dvasios ir idėjų pasaulio egzistavimu tiki, jie tiesiog žino, kad jo esama, nes žino, iš ten atėję, ir žino, jog viskas iš ten ateina ir į ten grįžta… Jie gali sakyti, kad tiki kuriančia galia ar dar kuo nors, nes irgi žino tai esant. O smulkiasieliai kiša jiems savo bažnyčias, religijas, baimę ir drausmingumą pagal savą lygį ir pagal savą pasaulio supratimą.

Klaidingai manome, jog visi ateinam iš ten pat ir, numirę, į ten pat išeisim.. Nes mūsų akių spektrui nematomas pasaulis yra nepalyginamai didesnis, sudėtingesnis ir įvairesnis už tą, kurį smegenų ir akių pagalba matom – net gyvūnai, ir tie mato už mus daugiau, mato, ko mes nematom… Išeinam visi, kai mirštam, tai pagal savo vibracijas – į tą dažnį, kuris mumyse vyrauja, į tas lankas ir persikeliame: kas amžinai iš gėdos degti, kas – be galo siaubingai bijoti…

Ir, jeigu smulkiasieliai dar kažkiek gėdos ar kaltės jaučia ir gyvenime, nors jas ir užspaudžia tiek, kad sugeba matyti tik projektuodami tai į išorę, ant kitų, ant pasaulio, ir jiems todėl aplink visi vagys, niekšai ir grobikai ir reikia neatsilikti, nes būsi durniaus vietoj, tai tiems, kas pasaulį tikrai valdo, dar ir sielą velniui pardavę, ne tik dvasios neturėdami, tai jie jau ir visai jokio moralumo neturi ir nejaučia visiškai nieko. Ir reguliuoja visuomenę taip, kad dvasia, t.y. moralumas iš šio pasaulio irgi iš viso  dingtų: prekyba ir ekonomika yra tapę visai kažkas kita, nei visuomenė, kurioje moralė dar funkcionuoja…Politiką ir politikus irgi, jei nori suprasti, kas vyksta, ne moralinėmis kategorijomis turi vertinti ar svarstyti – dar Makiavelis tai išaiškino.

Žodžiu, mylėti ar būti dėkingu. ilgą ilgą laiką po savo mirties amžinose pievose išeina visai  mažai kas… Pasiruošimas mirčiai iš seno buvo rimtas reikalas, svarbumu prilygstantis mokslinei tradicijai: buvo stengiamasi paleisti mintis apie žemiškas gėrybes ir atsisakyti žemiškų rūpesčių, pamiršt, nurimt, koncentruotis į šviesą, į amžinybę, persiimti ramybe – pakelti vibracijas savo kuo aukščiau…

Dabartinis mokslas, žinoma, nuo pat pradžių ne tik bet kokį moralumą kaip tyrinėjimo temą atmetė, bet ir patys save šaltais ir objektyviais pasiskelbė ( bet materialinei naudai, jei ką); ideologai savo ruožtu iš meno ir kultūros paskutinius moralės likučius naikina – netgi švente akims ar pojūčiams menas jau būti negali, nes turi būti bjaurus, kakofoniškas, sukrėsti, kišti žmonėms per prievartą, ko jie nenori į save priimti… Asmeniniai santykiai tarp žmonių, galiausiai, irgi skatinami remtis egoizmu ir jo poreikiais, instinktų tenkinimu ir apie visokią ten moralę reikia pamiršti – iš visų gyvenimo sričių po truputį, bet kapitaliai išimama pati šerdis, esmė, prasmingumas – tuščiaviduriai tuščiavidurį pasaulį aplink save ir susikuria, kitaip jiems neišeina.

Netgi manyčiau, jog pirmiau beždžionėmis buvo vadinami žmonės, be dvasios ir sielos, kokie nors ten kanibalizmu užsiimantys sunkiais pasauliui laikais, kai valgyti nelieka ką – kai joks moralumas jų prieš nieką nesustabdo ir jie jokių tabu nepažįsta – o tik paskui, Naujaisiais laikais, kai Linėjus ar Darvinas gamtą inventorizavo ir visam kam vardus oficialiai davė, tai beždžionėmis niekuo nekaltus gyvūnus pavadino…

Logiška, jog kaip tik tokie ir svajoja apie amžiną gyvenimą, nei šito kūno, nei susikrautų turtų nepaliekant.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as