Sudvasinta materija ar sumaterialėjusi dvasia? (II dalis)

Dar mums, Žemėje ir iš žemės padarytiems, net ir sielą turint, trūksta dvasios – besieliai gal visai jau, prikelti lavonai zombiai, o bedvasių tai aplinkui kiek tik nori. Vietoj dvasios žiojėja tuštuma, nes žemė jos negali duoti, dvasia ateina iš visatos – neria paukščiu žemyn į žmogaus kūną ir atneša jam galimybes, sugebėjimus, matymą ir supratimą, kokių žemiškas žmogus iš savęs neturi ir jam jų net nereikia… Kaip tik su dvasia susitapatinusiems ir iš jos gyvenantiems, amžinas – kosminis – gyvenimas yra neišvengiamas: gal kažkada visi tokie buvom – kosminiai milžinai, amžini, energetiškai nesibaigiančiai galingi… Gal kažkada dvasia ir Žemę apvaisino, ir ji iki šiol žmonių kopijas ir gamina, kaip sugebėdama.

Ir prireikė todėl kažkokiu momentu, kad ateitų kažkas ir dvasią, kurios čia Žemėje trūksta, žmonėms atneštų. Primintų, jog gyvenimas yra žymiai didesnis – visaapimantis ir visiems laikams – nei gyvenimas Žemėje ir joje veikianti sistema, jį reprodukuojanti. Kaip tam šventos dvasios atnešėjui baigėsi, visi žinome.

O jo atneštą informaciją žmonės prisitaikė savo lygiui, savo supratimui ir savo naudai. pagrinde, kaip suprantu, radosi du konkuruojantys projektai: katalikybė, kiekvieną dieną mums primenanti ir nepavargstanti akcentuoti, jog Kristus numirė, kabo nukryžiuotas ant kryžiaus, todėl gyvenkime ramiai, tarnaukime bažnyčiai visi vieningai ir viskas bus gerai – kai numirsim, ji mus palaidos… Žemę motiną pakeitė Motina bažnyčia, toliau daug maž viskas liko, kaip buvę… Nuo kanibalizmo gal pabandyta žmones atitraukti, simbolinį paplotėlį vietoj įprastinio gabalo žmogienos pasiūlant, kas žino.

Konkuruojantis – protestantų projektas – pagrindu paėmė knygą ( labiau išsivysčiusiems, vadinasi, skirtas) ir praktiškai ėmė įsteiginėti tos knygos studijų grupes: interpretuojam, kaip norim, kaip suprantam, kaip atrodo – jokios šventos dvasios mums tam nereikia. Visi variantai turi teisę būti, visos sektos, rūsys ir porūšiai užsiskaito – žmogaus supratimas yra viso ko matas, viską sau pasiaiškinantis pagal save…  Jokių jėgų, už jį patį didesnių nėra ir nereikia, tik griežtas, piktas, kerštingas senis su barzda, danguje sėdintis ir tvarką prižiūrintis, pripažįstamas. Rojumi, dvasia, pomirtiniu gyvenimu ypatingai nesidomima ir nesitikima – griebk, ką gali čia ir dabar. Kuo daugiau, tuo būsi dievui tėvui mielesnis.

Islamas, iš principo, yra giminingas katalikybei, kaip keistai tai beskambėtų – mūsų senelių ir močiučių juodas skareles jau pamiršom arba galų panašume nesuvedam… Ir, netgi sakoma, kai užkariaus pasaulį, tai grįš į glėbį, iš kurio kilęs, ir vėl visas pasaulis bus  katalikiškoji Romos imperija. O Judaizmas yra tiek giminingas protestantizmui savo etika, jog tiktai neaišku, kuris kurio atmaina yra: oficialias datas žinome, be abejonės; tik, paprastai būna pagal principą, jog jauniausias linkęs sau daugiausia metų prisirašyti, dėl solidumo. Ir iš viso, savo buvimą įteisinti siekdamas. Todėl logiška būtų manyti, jog realybėje yra atvirkščiai pripainiota.

Senosios, nematerialistinės pasaulėžiūros ir ja pagrįsto tikėjimo likučiai atsispindi dar Rytų religijose, senojoje krikščionybėje – ortodoksinėj ir sentikių išpažįstamose formose, kur palaiminti buvo vargšai, o ligoti, kvaileliai, ubagai ir vargetos tai iš viso, šventi… Žodžiu, žemiškų reikalų neapsunkintieji, tiesiai į dangų ir į amžiną gyvenimą eis. Mokytojas, apaštalas irgi bastūnas, su pavargėliais, pamišėliais, žaizdotais ir kuprotais užsiimantis, o turčiams ne tik kelią į dangų atsakantis, bet ir iš šventyklos juos vejantis – gal todėl turtingais trokštantys būti ( ir likti) ir susigalvojo sau kitokią religiją – žemišką, materialinių gėrybių ir kurioj palaimintas, kam geriausiai sekasi ekonominėj veikloj čia ir dabar…

Bažnyčia, cerkvė, mečetė ar kitokie maldos namai irgi ne kas kita, kaip toksai pat turčius, tik kolektyvinis – neškit mums, aukokit, dovanokit, už paslaugas mokėkit, indulgencijas įsigykit – mes profesionalai tarpininkai – grynas naujųjų laikų, kapitalistinis – ekonominės, materialistinės pasaulėžiūros konceptas!

Tiesa, ar nuo to tikrai greičiau į dangų pakliūsit, tai pamatysit, kai pamirsit… Tik pasiskųsti tada jau nebus kam ir ką nors pakeisti vėlu.

Yra gana populiaru manyti, jog kai numirsim, tai mums tiesa, objektyvi ir visame gražume ir atsiskleis… Bijau, jog kiekvienas pagal save, kiek ją sugebam čia žemėje pamatyti, tiek pamatysim ir danguj. Panašiai yra ir su ateities pranašystėm – reikia žiūrėti, kas pranašauja ir kiek turi bendro su tuo pranašautoju įsitikinimų, pasaulėžiūros, polinkių prasme. Nes tiek tik jo pranašystės tau ir galios… Kad pamatysi visa, ko apie save nenorėjai žinoti, ką tau sąžinė bandė pranešti ar vidinis balsas kuždėjo, tai čia kitas dalykas – tikroji mirties baimės priežastis.

Ir kodėl ta iliuzijos ir objektyvios tikrovės nematymo uždanga mums nenukrenta nuo akių net numirus? Kodėl esame gana lengvai užhipnotizuojami, kaip žmonės, jei ne asmeniškai, tai kaip grupės ar visi kartu visokių ideologijų, pseudomokslų ir religijų? – ogi todėl jog, matomai esame jau taip sukonstruoti, kad gyventume ir mirtume su tam tikra amnezijos forma – jinai yra struktūrinė, ir tam ir yra, kad mus nuo tiesos, kurią pakelti, vienu kartu pamatytą, mums būtų per sunku, saugotų…

Taip ir vaduojamės iliuzijomis, ir jas yra kas prieš mus pačius sėkmingai naudoja, irgi.

( bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as