Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (V dalis, paskutinė)

Todėl dabartinė Lietuva jau nestato nieko, išskyrus privačius kotedžiukus ir stiklinius kubus, kurie laikys iki pirmos krušos, metaforiškai tariant. O kas pastatyta tvirtai ar dar negriūva, tas eksplotuojama pilnais apsisukimais ir pelnas sukasi į privačią naudą. O kaip gi kitaip?… išaugo jau karta, kuri kitaip nežino: globalistai, amerikonizuoti visais atžvilgiais, jiem nebus gaila nieko, net jei Lietuvą ir visai nuvarys. Tada jie iš Australijos į Paryžiu skraidys, pakeliui į čia visai ir nebe užsukdami… Bet pakalbėkim apie tai, kas visam šitam priešinga.

Aš pati iš netolimos istorijos indentifikuojuosi tik su labai konkrečiais dalykais, kurie yra mano patirtyje, mano praeityje –  miestietiška (smetoniška) kultūra, labai turtingų asmenybių kurti kultūriniai faktai. Aš mažiau ryšio jaučiu su kaimu, su ekonomika, religija… Ir aš jau saugosiu ir ginsiu tik tiek, kiek istorija, tradicija, tauta, valstybė pasireiškia toje mano patirtyje, kuri yra mano ir man brangi.  Visą kitą jų dalį, kuri man nėra asmeniška, aš saugosiu ir ginsiu tik tada ir tiek, kiek suvoksiu, jog tai – kito, šalia esančio, kitokio žmogaus kitokia patirtis. Ir su juo solidarizuosiuosi.

Toks šalimais esantis tautietis – gal iš to pat miesto, gatvės, iš to paties laiko, jis gi turi būti toks pats kaip aš, jei ideologais tikėti? Ir turi jausti, mylėti ar nekęsti, branginti tą patį, ką ir aš? Tuos pačius poreikius turėti? – Bet jis neturi, ir jis nėra tokiu pačiu, kaip aš – nesvarbu net, jog dalijamės didelę dalį lokalumo! Aš ginsiu, saugosiu ir mylėsiu kitą, šalia esantį, tiek, kiek suprasiu, jog jis kitoks, nei aš… Ir kitaip su juo prapuls visa tai, kas rodosi gal nesvarbu man, bet svarbu jam. Sudaro jo gyvenimą, ne mažiau svarbų, reikalingą – iš to juk pasaulio įvairovė ir sudaryta.

Gal čia ir slypi gyvenimo didumas ir tragizmas – gali būti tik savimi, kito net pažinti negali iš tikro – bet turi vis tiek suvokti jo svarbą ir teisę būti, nes tik šitas begalinis individualumas sudaro pasaulio mozaikos pilnumą… Jei esame tokie patys ir vienodi, tai kam mūsų reikia? Užtenka vieno egzemplioriaus. – Išmirkit kaip musės socialiniuose eksperimentuose, reformose, revoliucijose, karuose – jūsų nereikia ir ne gaila. Liks pusė auksinio milijardo ir bus tik geriau – pagaunat, link kur esat vedami ir nesipriešinat?

Labai svarbu žinoti, kas esi, net jei ir esi niekas. Tik tada galėsi būti, toliau, savo vietoj ir savą rolę vykdydamas, bent kažkuo. Kad ir mažu, bet patenkintu. Tik kodėl taip sunku suprasti, suvokti, kad, kaip taisyklė, esi labai mažai – iš karto šokama į kompensacinį mechanizmą – už tai aš išgelbėsiu pasaulį, išgelbėsiu gyvūnus, moteris, pabėgėlius, skriaudžiamus vaikus… Už tai aš tapsiu labai dvasišku ar labai gryno kūno vegetaru ar labai geros sveikatos sportuotoju… Pačiu originaliausiu, labiausiai į akis krintančiu, žymiausiu, turtingiausiu – visuomenė siūlo kiek tik nori būdų ir kelių, kad tik nesustingti iš siaubo, suvokus, jog esi niekas. Ir tais melagingais keliais nuėjus, būdais susigundžius, ir nueinama galutinai niekais.

Nes, kaip J.Golovinas sakė, turime formuojančią mus jėgą savyje, tik reikia ją ginti, kad ji galėtų ramiai reikštis ir auginti, statyti mus tokius, kokie esam gimę ir kokių mūsų pasaulyje reikia – kad ir visai mažų ir beveik nematomų, bet būsim tokiu atveju savo vietoj, o tai jau teikia didžiulę ramybę ir dvasinį pasitenkinimą. Ir būsime realūs – savimi užsipildę, nuo savęs nepabėgę, nelikę tuščia vieta – iliuzija, miražu virpančiame ore.

O kitas variantas,  galime leistis save formuoti iš išorės, visuomenės poreikių ir reikalavimų rankai – kaip visi, daryti, ko iš mūsų tikimasi… Yra skirtumas, ar save žinai, matai savo akimis, ar matai save išskirtinai taip, kaip tave mato kaimynai, tėvai, mokytojai, bendradarbiai, viršininkas, atitinki naujausius ideologinius ir politkorektiškus reikalavimus.

Kitas tavęs niekada nemato, koks tu esi, jis mato tik tai  tavyje, ko jam reikia, ką sugeba atpažinti, ko jam norėtųsi, kas atitinka jo iliuzijas – žvilgsniu supjausto tave jam tinkamais gabalais ir iš jų sumontuoja atgal, pagal savo suvokimą, kažką, kas nepanašu į nieką, bet pavadina tavim ir bendrauja toliau kaip su tavim: visuomenės akimis pasitikėdami, niekada nežinosim, nei kas esame, nei kam gimėme, nei kokia mūsų prasmė ar paskirtis… Savo akimis save vertindami gal irgi nežinosime, bet to ir nereikės – jausimės savimi, jausimės prasmingais, savo vietoj pasaulyje – labai labai specifiškai lokalūs. Nes niekas kitas negali būti tavimi ir užimti tavo specifinės vietos. O dabar grįžkim į realybę, kokią ją turim: visi suformuoti mokyklose ir visuomenės, niekas nežino savęs, visi randamės kažkur kitur ir esame kažkokiais labai iškraipytais kitokiais – ar ne keista, kad niekas pasaulyje nefunkcionuoja taip, kaip turėtų? Ir pasaulis nėra, koks turėtų būti? Ir kad jis vis mažiau realus, nes niekas ar beveik niekas jame yra lokalu, yra savimi ar savo vietoj?

Dar daugiau, niekas savo vietoj būti ir nenori. Dauguma norėtų būti dar kažkur kitur ir dar kažkuo kitu, arba, vis iš naujo kuo nors kitu.

Reiktų skirti paprastus dalykus: pasaulis mūsų mintyse, filmų, knygų herojai, istorija, svetimi kraštai, jų kultūra – mokydamiesi, vėliau gyvenime iš visų kitų šaltinių, prisikišam galvas įvairių vaizdų, žinių, svajonių, fantazijų – o paskui kaip durneliai, blaškomės po pasaulį, gal kur nors rasim visa tai… Pasaulis tavo galvoj yra pasaulis tavo galvoj – savas, labai individualus, bet jis iliuzinis. o pasaulis, tave supantis, yra realus, iš realių dalykų sudarytas, realiais žmonėmis apgyventas. Ir reiktų nepamiršti, jog tas realus pasaulis, mus supanti visuomenė, visokiais būdais daro mus nerealiai, projektuodami į mus ir mums visokias iliuzijas įvairiausiais tikslais. O mūsų vidinis pasaulis, suprastas kaip po toks, teisingai išstatytas ir apgintas, daro mus realiais ir mus supantį pasaulį išsaugo realų – tai kursas, kurio reiktų laikytis.

Nes taip, kaip yra dabar, mes, nerealiais padaryti mus supančios aplinkos įtakos, projektuojam savo iliuzijas iš vidaus į pasaulį, į išorę, ir darom juos nebe realiais savo ruožtu.

Ir taip ir prapuolam visi kartu, ir neišsigelbės niekas, jei toliau taip eisis.

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as