Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (I dalis)

Olandų kalboje miestas ir valstybė yra tas pats žodis – stad. Tai dar toks archaikos pėdsakas, kai valstieičams ir mažų miestelių gyventojams artimiausias didelis miestas valstybę ir atstovavo. Niekur labai toliau jie per visą gyvenimą nenuvykdavo ir kitokių valstybės pasireiškimų nesutikdavo. Ir dabar dar provincijoje sakoma „važiuoju į miestą“, Vakarų pakrantėje tai gali būti Amsterdamas ar Haga, Rytų krašte – Arnhemas ar Nijmegenas (šiaurėje – Groningen, pietuose – Maastricht).

Tema apie tai, jog Valstybė tai ir yra miestas, paaiškintų labai daug paskutinį šimtmetį vykusių (ir tebevykstančių) procesų: kaimo sunaikinimas, urbanizacija, valstietijos laikymas žemesnio rango piliečiais, vos ne vergais, taip pat paaiškintų tokiu ramiu veidu žalą, daromą gamtai – visišką ir absoliučią gamtos eksplotaciją, gyventojų mobilumo skatinimą, galiausiai atvedantį į globalizmą ir visišką lokalumo sunaikinimą… Bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Nijmegenas man yra miestas, į kurį važiuoju (10min. priemiestiniu traukiniu), kai „važiuoju į miestą“.

Jo senamiestis, buvęs didelis, palei upę, buvo netyčia sąjungininkų subombarduotas 1944m. pakeliui į Ruro sritį Vokietijoje, Diuseldorfą ir Kiolną, bet naujamiestis, išplanavimu primena Paryžių – ar ne visi, XIXa. riboje su XXa. radęsi naujamiesčiai yra tokie?… Bet kuriuo atveju, Place l‘Etuale čia vadinasi Keizer Karel plein (be Triumfo arkos, su medžiais ir vešliais gėlynais centre), ir, lygiai taip pat, į visas puses pasklindančiom aveniu. Viena iš jų – pėstiesiems, dvi – su skverais viduryje per visą ilgį – ar niekada nesusimąstėt, kodėl gatvės iš to laiko – aveniu – yra tokios plačios, adekvačios net mūsų laiko mašinų srautams? Kai jas tiesė, mašinų juk nebuvo, iš kur tokie masteliai? – Neseniai teko pamatyti, eksponuojamą, tikrą originalią karietą iš arti, ir turiu pasakyti, visais parametrais už dabartinę lengvą mašiną ji daug didesnė, o kur dar arkliai… Karietų judėjimui, mūsų laimei, reikėjo tikrai daugiau erdvės, nei mašinų srautams kol kas – kaip keistai tai neskambėtų, šiandieną mūsų masteliai visame kame yra sumažėję, o ne padidėję, kaip būtume linkę manyti.

Dabar mieste kiekvienas pacukas ratuotas, nors, čia Olandija – mieste daug kas juda dviračiais… Aš tai pėsti, kaip iš vaikystės Kaune įpratus. Atvažiavau ankstyvu traukiniu, vasaros rytas gaivus, vietoj to, kad sėdėčiau valandėlę traukinių stoties kavinės odiniame krėsle, kaip įpratusi, laukdama, kada parduotuvės atsidarys, išėjau į miestą. Nes yra toks XIXa. pabaigos stiliaus skveras vienos iš aveniu viduryje, kur aš sugalvojus pabūti, pasėdėti ramiai…

Skverai miestų planavime (parkai irgi) ėmė rastis tik kai žalumos prisireikė turtingiems miesto gyventojams -kol jie turėjo dvarus ir mieste praleisdavo tik žiemos sezoną, tai prastiems miestiečiams visos gatvės buvo grįstos akmenimis ir tiek. Nebuvo nei vieno medelio – tokių klasikinių miestų be jokios žalumos dar galima rasti, pvz, Belgijoje. O kai turtingi persikėlė pagrinde į miestus (ir tik atostogų vasarą važiuodavo į dvarus), mieste ėmė rastis gamta. Mane sudominęs skveras savo galais remiasi į sudėtingas sankryžas: į ilgį jį įrėmina dvi, priešingų krypčių judėjimo, gatvės, o kraštuose – dvi suaugusių medžių eilės ir dviem eilėm auga rododendrai.. Centre pavėsis. Skvero pradžioj, pabaigoj ir per vidury stovi iš metalo lietos, deives vaizduojančios, angliška (istorine) žalia spalva nudažytos skulptūros (padovanotos miestui „Sambūrio už grožį“ 1889m. kaip parašyta ant pjedestalų), apsodintos gėlynais. Per visą skvero ilgį, tam tikrais atstumais stovi suoliukai – tamsu, vėsu, bet gražiai prižiūrėta, tvarkinga, švaru – skveras yra pakeliui į niekur, jis tiesiog yra, todėl niekas ne tik į jį neužeina, bet ir per jį neina. Abiejų gatvių pakraščiais stovi vilos iš to paties laiko, gyventi dabar per didelės, o ir mašinų judėjimas per intensyvus – iš jų padarytos prašmatnios kontoros, į kurias niekada nematai nieko nei įeinant, nei išeinant… Kelios jų nugriautos septintam dešimtmety ir, šonu į gatvę, pastatytas teatras.

Atsisėdau pati viena tame skvere ant suoliuko ir negalėjau atsikratyti labai keisto įspūdžio – kad arba aš čia iš Marso nusileidau, arba, kad į Marsą patekau…

Ta prasme, visai į kitą planetą: gamta, suformuota pagal XIXa. pabaigos madą skvere, vilos su per tvoras matomais sodais, saulė pro medžių lapus ir aš. Daugiau, kiek akys užmato, nieko gyvo – tik iš abiejų pusių nepaliaujamai judantys dvigubi mašinų srautai – XXIa. pradžią atstovaujantys. O skvere laikas sustojęs ir stovi. Arba teka maždaug metų laikų kaitos lėtumu. Aš irgi laiko turiu, niekur neskubu. Visa kita – XXIa. technika – judėjime, kas labai akivaizdžiai leidžia pastebėti, jog čia ir dabar jos nėra, nėra automobiliuose sėdinčių, susirūpinusiais veidais, vairuojančių žmonių… Iš viso, XXIa. čia ir dabar nėra. O tai, kas yra – tuščia. Skveras sukurtas prieš šimtą metų, vilos gražuolės išstatytos – matai, jog gyvenimas buvo kitoks, tekėjo tada visai kitaip…

Aristokratija, turtingieji kosmopolitais buvo visada – traukiniu nuvykti į Paryžių ar laivu į Ameriką jiems nebuvo didesnė problema, nei mums dabar. Tik kad jie neskubėjo… Ar susimąstėt kada, kodėl skubama?- Skubama dėl trūkumo, dėl noro visko kuo daugiau, to, ko dar neturim, nematėm, nežinom… Kad galėti (ir finansiškai) ko dabar dar negalim. Čia įsigalėjęs socialinis mobilumas, svajonė (amerikoniška) jog niekas gali tapti viskuo mums propelerius į užpakalį įtaisė. O tada turtingi buvo turtingi, ir galėjo, ką norėjo, ir skubėti jiems nebuvo kur ir dėl ko – gyvenimo gale laukia mirtis, ar jos taip jau labai pasiilgę, kad negalime eiti ramiai, būtinai reikia bėgti?… Bet tų žmonių nebėra. Nei tų turtingų kosmopolitų, nei neturtingųjų sėsliųjų, tvirtai įsišaknijusių – jie sukūrė miestus, kuriuose dabar gyvename, kuriuos mėgstame lankyti, kuriuose norėtume apsigyventi – o jų pačių nebėra. Nebėra tokios rūšies žmonių… Sėdėjau skvere ir buvo nepaprastai keista – realus pasaulis, reali realybė, esant aplinkui mane šitame į begalybę besitęsiančiame momente, kuris tik ir yra tikras, realus gyvenimas – jinai yra, egzistuoja, niekur nedingus… Bet joje tuščia, žmonių joje nėra.

Pagrindinė žmonių masė persikėlusi visai į kitą, mažesnio realumo lygį – žymiai ir žymiai labiau iliuzinį, kuris visada bėgime, virsme, judėjime – jis ne yra, ne egzistuoja, jis tik šmėkšteli, tik sumirksi, tik trumpam trumpam, ir tada vėl ilgam išnyksta – šiuolaikinis žmogus iš pragyventų dienų, savaičių, atsimena tik kelias akimirkas… Iš pragyventų metų, gyvenimo atsimena tik keletą momentų… Vis klausiam, laikas praėjo ir nepamatėm, kur dingo savaitė, metai, gyvenimas? – jie nedingo, jų tiesiog nebuvo. Nes mūsų nebuvo juose.

Mūsų iš viso, nebuvo.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as