Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as