Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Pirmas raitelis ateina su svetima ideologija ir bando žmones patraukti paskui save – melagingas pranašas; automatiškai tada eina selekcija bukiausių, primityviausių, mažiausiai ką suprantančių ir bendrai, vadinamų padugnėmis. Tiek Jėzus Kristus su tokiais broliavosi, tiek visas sekančias revoliucijas tokia publika vykdė – lengviausia paveikti tuos, kurie ideologijos neturi jokios, visiems kitiems jau reikia dėti pastangas, kad permušti jų galvose esančiąją ideologiją ir tai nėra lengva, kai žmonės įsitikinę… nebent pavyksta pas tuos, kurie pastoviai abejoja – inteligencija ir likę, tiesą randantys mąstymo būdu – radai ir praradai… kai tiesa iš tikro turi būti tavyje, įsišaknijus – ko nereikia ieškoti, tą negali ir pamesti – tokie žmonės revoliucijoms nepasiduoda, juos reikia arba išnaikinti arba marginalizuoti (į Sibirą, pvz.)  ir palaukti, kol jie išnyks. Dar viena grupė tiesos savyje įsikūnijusios neturinčių – t.y. be etinio imperatyvo savyje – kurie irgi mielai persimeta prie naujų pranašų, tai tie, kuriems pritrūko vietos dabartinėje valdžioje arba jie jos norėtų daugiau ir nenori stovėti eilėje. Tokiems nauja pradžia duoda galimybę atsidurti pirmoj eilėj, eiti pirmu numeriu – ir nesvarbu, kokio sąrašo ar į kur vedančio…

Antrasis raitelis atneša karą tarp prie seno likusių ir naujai atsivertusių. O mes, koks sutapimas, progresu tikim šventai, visa kas nauja yra geriau, nei sena, todėl norim to ar nenorim, bet remiam pergalę naujojo ir žinome, jog sena – pasmerkta ir nieko čia nepakeisi… Iš kitos pusės, naujai atsivertusieji nebe turi ką prarasti, yra niekšai iš esmės, visos žmogiškos savybės jiems svetimos, todėl jie savo daugumoje laimi, o ne žūva…. O tie, kurie gina savą žemę, tikėjimą, žmones, vertybes, tie žūva, herojiškai…
Trečias raitelis atneša badą – pirmiausia, žinoma, pralaimėjusiems ir pavergtiems. Ir ne tik fizine prasme badą, kai nėra ką valgyti, bet ir dvasinį, kas gal net blogiau, nes kokias vertybes įtvirtina užkariautojai? – svetimas, nepriimtinas, su minuso ženklu… o ne, tai ir visai, palaida bala pasidaro, kai viskas galima, viskas vienodai tiesa, visi lygūs ir kiekvienas, kas rėkti netingi, dar lygesnis.

Tada ketvirtas raitelis atneša mirtį ir ji priimama kaip atgaiva. Tuos, kurie dar buvo žmonės, ir bandė gyventi, kaip atsiminė, kad gyveno žmonės, mirtis, pagailėjusi, priglaudžia… Lieka homogeninė nežmonių masė, kurioje Apokalipsės ratas ima vėl suktis iš pradžių ir, kardą pakėlusieji, nuo dar žiauresnio kardo žūva…-  Smetoninė karta, kas išliko, Sibirus išgyveno, į mirtį miške neišėjo, badavo visą tarybinį laikmetį… Mano karta, kas iš tarybinio laikmečio atėję, badauja dabar – paradoksalu, bet dvasios laikmetyje yra tik tiek, kiek jos dar palaiko badaujantys – mažai, kitaip jie bado nejaustų. O tie, kurie tuo metu nebadauja, jiems jau užtenka tik to trupučio, kuris išnyks su paskutinio badavusiojo išėjimu…Grįžtant prie mano kartos – mums nebe lieka ką naujo skaityti, nelieka ką žiūrėti, apie tai, kas mums būtų įdomu, nediskutuojama, nėra ne tik ko klausytis, bet nebe lieka ir prasmės kalbėti. Nebe lieka grožio, sveikatos, tikro maisto, geros kokybės, sąntykių tarp žmonių… Neapsižiūrėsim, ir tuoj jau mirtis, o kaip apsižiūrėti? ką daryti, kad neimti jos dairytis ir į ją skubėti?
Labai įdomi kalba neseniai išėjo ezoterinėje paskaitoje apie tai, jog žmonės dažniausiai miršta taip pat, kaip jau ir buvo mirę praėjusiuose gyvenimuose. O kad ne sava mirtimi, tai ir visai aišku – nužudyti? – Ar gal kas nors mano, jog mirs kaip nors kitaip? – mus visus labai tvarkingai išžudys virusai, bakterijos, parazitai arba grybeliai… labai aktyviai jiems priešinantis, gal dar ir pavyktų iki šimto metų amžiaus pratraukti, bet tam dvasia ir laikoma pusbadžiu, kad palaužti, kad prasmės priešintis nebe liktų, ir tada žmonių gyvenimas lieka vis trumpesnis… XX amžiuje dvejų karų reikėjo, kad ilgai gyventi visus duomenis turinčius žmones išgalabinti, dabar karų nereikės, baisių ligų apimti, žmonės ilgai gyventi ir nenorės…
Priešiškos jėgos ar jų atstovai žmones irgi ne per vieną šimtmetį užkariavo. Pvz, naujieji, tie kurie po mūsų išliks, juos jau pilnai valdys grybeliai ir jų susirgimai – tie nežmonės jau patys maldaus, kad jų kūnus padarytų iš kokio ten plastiko ar lengvų metalų, nors, jau yra grybelių ir bakterijų, kurios ir tokias medžiagas sugriaužia… Vėžys – grybelinis susirgimas. Žmogaus organizme, kur tik yra drėgna klampi terpė, tokios kaip ir seilės pvz, nes parazitai savo kiaušinėlius išdėjo – ten apsigyvena grybelio spora. O grybelis – tai jau protinga sistema, jie bendrauja vieni su kitais, formuoja grybieną ir iš jos išauga visas grybas. Kažkokiu momentu paskui jis „sprogsta“ ir nauja sporų karta – metastazės – pasklinda toliau ir plačiau… Ką noriu pasakyti, yra tai, jog svetima gyvybė žmoguje įsitvirtina tada, kai savos likę tiek mažai, jog nepakanka apginti teritorijai, ji tik sėdi susigūžusi kažkur kamputyje ir dreba… Ir pasprunka galutinai, kai tik pasitaiko proga.

Jei seniau žmonės pagrinde gyveno erdvėje, buvo labai vietiniai ir laiką pažinojo irgi, kaip mitinį dydį, vientisą, nepažeistą, pirmapradį, tai civilizacija jau atnešė laiko praktinį panaudojimą, gyvenimą, parentą laiko skaičiavimu, ir vieta, erdvė liko vis mažiau kam reikalinga – nebent dar naudingoms iškasenoms iš jos išgauti… kaip šiame senų ir naujų laikų susidūrime amžinybė pralaimėjo, jau rašiau ankščiau. bet laikas vis tiek, pačioje jame slypinčioje esmėje, nenori likti užfiksuotas, ištiesintas ir utilizuotas… jis veržiasi vis tiek, atgal į amžinybę. Ir nešasi mus visus su juo kartu – gerus žmones greičiau, jiems kelią trumpesnį iki jos eiti… O blogą gal taip ir nedaneša, pakeliui  į tartarą įmeta ir tiek.

Mano karta ir žmonės iki mūsų – mūsų rizika buvo ir yra parazitai. O parazitai ir, simbijozėje su jais įsitaisę bakterijos, reiškia autoimunines ligas, visokiausius reumatus, gangrenas, kraujo užkrėtimus… Parazitų kolonijos reikalauja jiems tinkamo maisto, žmogus valgo valgo, o kaip liesas taip liesas (jei kurioj vietoj ir išsipučia, tai žiūrėk, į gėrybinį auglį jau parazitai susimetė)… Uždegimai susiję su depresija – kai kūnas šlakų, toksinų nebe spėja nei perdibti, nei pašalinti, jie kaupiasi, kyla temperatūra, chroniškai, tai depresija irgi tampa chroniška… parazitams į naudą viso ko užterštumas, chemija maiste – jos organizmas neperdirba, žinoma, ji kaupiasi – genetiškai manipuliuoti produktai, vaistų chemija ir t.t. Ilgiau gyvens tie, kurie augina arba bent jau gamina savą maistą, vartoja žolynus, prieskonius, česnaką, krienus, natūralius aliejus… Žmogui turėtų užtekti per dieną tiek maisto, kiek telpa į saują.
Iš viso, buvo laikai, kai žmogus šviesa maitinosi – taip dar manichejų tikėjimą išpažįstantys elgėsi, ar, tiksliau sakant, mokėjo:jie valgė maistą, bet iš jo įsisavindavo tik jame esančią saulės šviesą. Ir tai dar buvo neseniai – albingiečius ir katarus popiežius pirmu kryžiaus žygiu išnaikino… inkvizicija degino žmones, kurie sverė mažiau, nei 15kg (buvo tokie lengvi, kad neskendo), o kai ėmėme ir maitintis tuo maistu, kurį suvalgome, tai virškinimo procese ant suvalgytos masės ėmė veistis ir parazitai, tiek ant mėsos, tiek ir ant augalinio maisto cukraus, nėra skirtumo, visi nešiojamės kilogramus ir kilogramus parazitų savo kūne. Rusijos sentikiai, išlaikę dar daug vedinio tikėjimo žinių, liudija, jog kažkada augalinė įvairovė buvusi žymiai didesnė, buvę žymiai daugiau augalų, kurių vaisuose kaupėsi ne angliavandeniai, bet baltymai, ir tokie augalai buvo idealus variantas, žmogaus skrandis, sukurtas perdirbti baltymams pagrinde, puikiai juos perdibdavo, termiškai neapdorotus, greitai, o ir prisirinkti tokio valgio nereikėjo daug pastangų ar laiko… Yra teorija, teigianti, jog žmones pavergė tie, kurių kraujyje vyrauja varis vietoj geležies, kuriems tinka ir alkoholis, ir balti miltai, ir rafinuotas cukrus ir kiti produktai, nuo kurių paprastas žmogus serga ir miršta. Ir pavergti, žmonės turėjo dirbti žemę, sėti pjauti ir savo darbo vaisius atiduoti… Baltyminius augalus išnaikino, kad priversti žmogų užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki tol jis gerai sau gyveno ir nieko šito jiem nereikėjo, o pavergėjams valgyti tai norisi, štai ir atėmė žmonėms maistinę nepriklausomybę. Dabar turim maistą užsiauginti, ir jis mums žalingas, o ką kitą valgyti neturim ką…

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as