Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (pabaiga)

Pilnavertis bendradarbiavimas yra įmanomas tik tarp savarankiškų sistemų -t.y. tik tarp suaugusiojo arhetipų.

Vidinis kiekvieno iš mūsų vaikas turi glaustis prie mūsų vidinio suaugusiojo, tada esame autonomiški ir valdome save patys iš vidaus… O kai vidinį vaiką net ir užaugusiame žmoguje toliau terorizuoja vidinių tėvų archetipas, jis ieško išorinių autoritetų įvertinimo, apsaugos, vadovavimo ir savo gyvenime funkcionuoja kaip objektas – jam paliepta, jis nuėjo, jam įsakė, jis padarė…

Manau, jog senesniais laikais iš suaugusiojo archetipo gyvenantys pilnaverčiai  žmonės sudarė daugumą: daktaras, pvz, kaip sveika sistema , lengvai intuityviai pajusdavo, kurioj vietoj pacientas kaip sistema  negaluoja… Link mūsų laikų artėjant, dažniausiai pasitaiko jau sveikų sistemų santykiavimas su nepilnom, ne išsivysčiusiom ar sistemų dalimis, nuolaužomis – t.y. iš suaugusiojo archetipo gyvenantys supami ir pastoviai atakuojami vaikais likusių išorinio autoriteto ieškančių, arba iš tėvų archetipo gyvenančių ir nuolat aplinką kontroliuoti besiveržiančių individų…

Ir nuo tokių vampyrų ne tik suaugusiems reiktų aktyviai gintis, gintis reiktų ir sistemoms – organizacijoms, partijoms, draugijoms ir pan…Netgi valstybėms. nes toks žmogus – dalis, ar žmogus – asmenybės nuolauža, siekia susikomplektuoti, atsistatyti, bet visada eina lengviausiu keliu: ne pats išvysto savyje, ko jam trūksta, bet glaudžiasi prie pilnavertės sistemos, stengdamasis, jei tik proga pasitaiko, tapti jos centru, perimti valdymą ir taip priversti sistemą tapti jį papildančia.

Kiek gerų iniciatyvų nuėję niekais tokiu būdu – priima kokį nesubalansuotos asmenybės pilietį į narius, nepagalvoję, nesirinkdami ar pagailėję, o žiūrėk, jis jau ir pirmininkas, ir naujas taisykles rašo, ir senbuviams duris parodęs, gerai dar, jei ne prie sienos juos rikiuoja… ir Hitleris, ir Stalinas taip i valdžią atėjo.

Jonas Gervė sakydavo „aš atjaučiu tik stipresnius, sveikesnius, turtingesnius ir labiau už save pasisekusius… Visiems kitiems padedu, jei prašo ir jei galiu, bet kaltas dėl jų nelaimių nesijaučiu, neturiu poreikio juos kelti, jiems tai kompensuoti, gailėti, guosti ir nusileisti energetiškai iki jų pragyvenamų pergyvenimų dažnio“… Ir tai reiktų prisiminti visiems.

Naudinga yra žinoti energijos dažnių lentelę, nes savo emocines būsenas tai galime reguliuoti patys:

mirtis energijos neturi, toliau 20 – gėda ir pažeminimas; 30 – kaltė, kaltinimai,  40 – apatija, neviltis,  50 – skausmas, liūdesys,  100 – baimė, nerimas, 125 – norai,   150 – įniršis, aplinkinių kritika, 175 – išdidumas, nesiskaitymas su kitais,  200 – drąsa,  250 – neutralumas, gyvenimas nebe gąsdina,  310 – branda, jausmas kad esama pasiruošus,  370 – priėmimas visko, kas ateina,  400 – sąmoningumas, viso ko prasmės įžiūrėjimas,  540 – meilė, ramybė,  570 – ekstazė,  600 – nušvitimas

Keletas komentarų: alkoholis pakelia geriančiojo vibracijas iš pačių žemiausių iki maždaug įniršio vibracijos lygio, todėl taip tragiška yra išsiblaivyti ir lengviausia užgerti vėl – tada vėl pasijunti vertingesniu žmogumi…  Dažnas iš mūsų labai daug laiko praleidžiam, svyruodami tarp baimės ir norų – ir norisi, ir baisu… Maždaug ties drąsos riba įvyksta žmogaus pasirinkimas, ar gyventi iš tikro, ar tik atrodyti, apsimesti, kad gyveni, o iš tikro tūnoti pasislėpus.

Ir tik viską priėmus, viso ko prasmė galiausiai pasimato, tada ateina ramybė ir tai jau ne blogai…

Dabartinis laikas charakteringas tuo, jog sistemų dalims, nuolaužoms ir ne pilniems komplektams jau praktiškai nebe likę prie ko glaustis – sveikų sistemų sutikti yra retenybė. Todėl jos trinasi tarpusavyje, visą laiką ieško ir nieko neranda – „antrų pusių“, „dvasios dvynių“, savos vietos, savo kelio, savo šaknų, savo pašaukimo … Nes tai nesimėto kažkur kitur, ne padėta ir užmiršta. tai reikia išsiauginti, susiformuoti savyje, išskaidrinti viziją, išsiryškint supratimą.

Iš nevilties imama šaukti, reikalaujant vienybės. bet yra skirtumas tarp susivienijusių sveikų, autonomiškai irgi galinčių funkcionuoti sistemų visumos ir nesukomplektuotų sistemų dalių, sušluotų į vieną kažkieno valia. Viena sistema savaime stebuklingai jos gi netaps, nuolaužų krūva taip ir liks – už tai ir nesivienijama arba labai sunkiai ir trumpam: poreikis yra, bet, artinantis, imama vienas kitą savo smailais ir neatitinkančiais kampais badyti…

Kai sveikos sistemos, kuria puse bepasisuka, visada viena prie kitos tinka.

Prie įrašo pradžios ir filmo „Mažosios moterys“ grįžtant, mane labai džiugina ir ramina tai, jog keturios March šeimos dukros, kokiomis skirtingomis bebūtų gimę ir užaugę, jei pagalvoti apie tai, potencialiai kiekviena iš jų gali tapti tokia pat puikia mama ir moterim, kokia buvo jas taip teisingai užauginusi jų pačių motina! – Vadinasi, nesvarbu, kokia esi ar kokiu keliu gyvenime eini, svarbu pagrindas geras. Svarbu suaugti. Ir viskas bus toliau gerai…

Iš kažkada skaityto patarimų sąrašo atmintyje išliko du, bet esminiai: „get a life!“ ir „don’y surrender it!“ ( pasirūpink, kad gyvenimą gyventum ir tą gyvenimą gink, lengvai nepasiduok).

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as