Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (III dalis)

XXa. pirmoje pusėje buvo tokia Velse, griežtai tikinčioj šeimoj, gimusi okultistė, rašytoja, psichologė ir mistikė, save vadinusi Dion Fortune. Jau keturių metų amžiaus būdama, ji pasakojo savo matytas Atlantidos vizijas…

Jos vaidmuo Vakarietiško ezoterizmo atgimime buvo labai svarbus, bet ne todėl, kad ji buvo iškėlusi sau tokį tikslą ar dirbo, kryptingai to siekdama. Priešingai, kiek ji bandė dalyvauti, mokintis ar sekti teosofais, magais, masonais, ložėmis, draugijomis ar pan. nieko iš to neišėjo.

Studijavusi psichoanalizę Londono universitete, toliau ji rašė mistinius romanus ir teorines, į  hermetiką įvedančias knygas „Kosminė doktrina“, „Mistinė Kabala“ ir kt. – jos perleidžiamos iki šiol ir yra geriausios šitoj srity… D.F. gyveno Glastonburyje, žymiojo bokšto papėdėje – geresnės vietos gyventi mistikės gyvenimą nebūtų galima sugalvoti –  turėjo ten įkūrus nedidelį ezoterinį centrą „Vidinės šviesos draugija“, kuris egzistuoja ir dabar, mirė, atšventus savo penkiasdešimtmetį, bet kaip atšventus!

Įsivaizduokit moterį, gyvenančią savo vizijose, jas užrašančią, bendraujančią su nedideliu besidominčių ratu, mąstančią apie gyvenimo dėsnius vienumoje, o per jos jubiliejų pasirodo, kad jinai yra tapusi ne tik žinoma abejose Atlanto pusėse, ne tik kad daugybė žmonių yra prisilietė prie mistikos ar rimtai ja susidomėję iš jos knygų, kad jos knygos – jau klasika! Kad magija, Deivės kultas, moteriškumo šventumas grįžta į žmones, tampa populiarūs didele dalim jos veiklos dėka… Žinoma, žmogus gyvena, jis nujaučia, jog jo veikla turi kažkokią įtaką, bet dažnai neturi net supratimo, kokio ji didumo, gilumo ir kiek ilgai liks… Ir kiek jiems už tai jaučiama padėkos, kiek žmonių sugužės sveikinti, siūs gėles, rašys laiškus!

Ir kaip tai yra kas kita negu dirbti su savu vadybininku pagal rinkodarinį planą, kaip išpopuliarėti ir iš to praturtėti penkių metų bėgyje… Arba stengtis pasikelti savo savivertę, nuolat būnant apsuptam mokinių, kurių nieko gero taip ir neišmokinama, nes tada jie išeis ir teks ieškoti kitų. Tik tie, kurie gabūs, tie išeina patys ir labai greitai – toks „mokytojas“ jaučiasi visažinančiu tik tarp pastoviai ateinančių dar visai žalių, pradinukų, vis iš naujo ir iš naujo – tada pačiam vystytis ir tobulėti nereikia, visas jėgas galima skirti savęs populiarinimui.

Kai realiai ko nors išmokinti galintis jaučia mokinimo procesą kaip dairymąsi atgal, kaip stovėjimą vietoje, atsisukus veidu į praeitį, kartojimą to, ką jau žino, atrado, suprato. Toks žmogus jaučia, jog šitaip tegali išlaikyti tik trumpą laiką, kad etapas baigiasi, užsidaro, kad reikia eiti tolyn, priekyje laukia nauji horizontai… Dažnai jiems liūdna, jog jie praeina savo gyvenimą vieni, kad šalimais nėra jo atradimų džiaugsmus suprantančių, nėra, kurie galėtų klausytis jo samprotaujančio… Žmonija pati turėtų ieškoti tokių žmonių, rodyti iniciatyvą, bet daugumoj yra tingi ir jeigu tik ne būtinai reikia, tai to kaip tik ir nedaro.

Daug vertingų žmonių yra išėję, nepalikę žmonijai tokios naudos, kokią turėjo ir galėjo: jie savą dalį padarė, bet niekas jos iš jų ne perėmė. O versti ką nors daryti nenorintį to prasmės nėra… Kol žmogus daro ne pats, niekas jam ir neužsiskaito, ar mokytojai, ar tėvai, ar daktarai ar valstybė už jį tai stengtųsi padaryti.

Iš kitos pusės, ne veltui seniau buvo paplitę įvairios uždaros organizacijos, brolijos, ložės… Sakoma, kad slaptos, bet, manau, jos tiesiog būdavo uždaros. Nes kokybė auga tik uždaroje sistemoje: susirinko žmonės, nusprendę kažką studijuoti kartu, pradeda tuo pačiu metu, viena kryptim, apie tą patį, tada įmanomas vystymasis, žinių gilėjimas. Nes kiekybė visada randasi kokybės kaina – atmiežk pastoviai besimokančią grupę naujais, tik dabar pradedančiaisiais, ir ta grupė niekada nenueis niekur į priekį kokybės prasme. Nes grupės lygis nebus netgi joje esančiųjų lygio vidurkis… Jos lygis visada bus lygus mažiausiai žinių ir supratimo turinčio nario lygiui.

Olandai turi tam tinkamą pasakymą: balos ant grindų šluostymas, ne užsukus bėgančio krano…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as