Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (II dalis)

Pirmąją savo knygą filosofas ir Rytų religijų žinovas A.Piatigorskis – knyga vadinosi „Apie religijų kilmę“- parašė būdamas keturiolikos metų amžiaus, 1943m. evakuacijoje Nižnij Tagile. Kai, po daugybės metų jį, vėl, šį kartą iš emigracijos Anglijoje, atsilankiusį Maskvoje, korespondentas, ėmęs interviu, paklausė, kas paskatino tą pirmąją knygą parašyti, A.Piatigorskis atsakė, kad garbės troškimas!

Mat pas tėvą rinkdavosi draugai, visi profesoriai, „o aš mokykloje ir taip buvau pasmerktas bendrauti su chuliganais ir debilais, tai nusprendžiau, jog laikas pradėti užsiimti rimtais dalykais… Užsiėmiau iš karto dviem, šituo tekstu ir lotynų kalbos studijom…“ Tiesa, mokykloje A.Piatigorskis mokinosi vakarinėje, nes dienomis dirbo fabrike.

Ir kas buvo toliau? – Parašęs gal pasijuto pasaulį perpratęs, į savą sistemą surikiavęs – niekas kitas nebe įdomu – ir nuėjo skelbti savą mokymą liaudžiai? Burti pasekėjus, mokyti, savą tiesą skleisti, pasaulį keisti? – Ne. Net ir koks garbėtroška būdamas, jis visą likusį gyvenimą ir toliau studijavo, filosofavo, diskutavo su draugais, rašė… Net paskaitas studentams skaitė tik ta tema, kokią tuo metu domėjosi ir tyrinėjo.

Ir savo gyvenimo pavyzdžiu padarė ir toliau, po mirties irgi daro, didesnę įtaką didesniam kiekiui žmonių, nei kad ant bačkos atsistojęs, būtų gerklę laidęs ir skundęsis, kad niekas neklauso…

Vieną silpnybę, ar rizikos sritį, ar kaip kitaip tai pavadinti, turi suaugęs žmogus: ne tik savo vystymusi rūpinasi, jis dažnai susigundo skatinti ar padėti šviestis ir kitiems – dėl paprasčiausios priežasties: jam su tais žmonėms bendrauti, o su jais bendrauti neįdomu, jų protas aptingęs, vibracijos žemos, rūpesčiai kasdieniniai… Bet iš to dažniausiai nieko gero neišeina.

Pažiūrėkim į talentingas asmenybes, buvusias ir mokytojais: Nikolajų Gumiliovą, Pavelą Filonovą – iš jų mokinių neišėjo genijai, daugiausia – geros kokybės vidutinybės…C.G.Jungas turėjo susipykti ir palikti Z.Froidą, kad taptų kažką reiškiančiu psichologijoje savarankiškai. Peršasi išvada, kad bendrauti reikia stengtis su tokiais pat, panašaus lygio ar netgi pranašesniais, galva ar dviem aukščiau stovinčiais – kad ne jie gaištų gyvenimą, tave mokydami, bet tu prisitaikytum, žengtum su jais į koją ir mokytumeisi savo ruožtu, savo jėgom, savo noru.

A.Piatigorskio mokytojas Universitete, tibetologas J.N. Rerichas jo orientalistikos ne išmokino, ją Piatigorskis išsistudiavo pats ir tam jam prireikė viso gyvenimo… Bet mokytojas jam parodė, kokiu žmogumi yra įmanoma būti, ir reikia stengtis, siekti būti, kad ir kaip neįmanoma tai atrodytų. Iš viso, gyvenime verta siekti tiktai to, kas neįmanoma. Tik tai, kas nežinoma, nepažįstama, kas pareikalaus viso gyvenimo, tik tuo verta užsiimti ir tai gali būti verta pavadinti savo tikslu, siekiu, svajone…

Jeigu vaikas užaugo, neturėdamas saugių namų, laimingos vaikystės, šiltos draugystės, užaugęs jis sieks susikurti namus, šeimą, tapti laimingu meilėje ar draugystėje ir tai, kas turėjo būti duotybė jo gyvenime, bet ką jis priverstas pasivyti, kompensuoti pats, kad galėtų gyventi toliau, tikslo link, tampa jo galutiniu tikslu… Tas pats su mašinytėm, lėlytėm, prabanga, milijonais – siekiam kompensuoti nelaimingą vaiką suaugusiųjų žaislais ir stebimės, kad nepadeda.

Netgi talentus savo eksplotuoti ir iš jų gyventi irgi nėra tinkamas gyvenimo užpildymas – tai, ką žinai, turi, gali, kas tau lengva yra tiktai priemonės, pagalba tau kelyje į tai, ko tu (dar) negali, nemoki, tau nesiseka. Ne veltui daugybė žmonių gyvena beprasmius ar greitai dingstančios prasmės gyvenimus, nerasdami tikslo sau ar tikros paskirties – ji visada yra (dar) nežinomoje teritorijoje, o kiek iš mūsų ir kaip dažnai išdrįstam palikti savo komforto zoną bent trumpam?

Kaip galima gyventi gyvenimą, visą laiką tokį patį, kai bet kas, kuo tu domiesi, užsiimi, save asocijuoji pirmiausia su tavim pažindinasi, paskui iš rankinio valdymo pereina į automatinį – tada jau momentas pradėti domėtis kažkuo nauju, nes ką mokeisi ar darei, vyksta jau kaip ir savaime, netgi sklinda iš tavęs kitiems… O sekančiame etape, jeigu tu dar su tuo iki šiol tapatiniesi, tai tai ima tave griauti… Žmonės, iš lėto per vieną tokį ciklą gyvenime praėję, nepagydomai suserga ir ramiai numiršta.

O turėtų būti taip, jog tokie ciklai sukasi greitai, per gyvenimą jų pereinama daug, ir tie, kurie baigiasi, laiku paleisti iš rankų ir kai nueinama toliau, susidomima kažkuo kitu, sekančiu, virsta trąšomis, parama, statybiniu bloku visumai kurią iš savęs savo gyvenimu statai.

( bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as