Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (I dalis)

Be visa kita, Kalėdos kasmet atsineša ir tradiciškai šituo metu tv rodomus filmus – vokiečiai, pvz, praktiškai neišvengiamai rodo seną trilogiją su Romy Schneider „Sisi, de kleine keizerin“, ir visi žiūri tai kaip pasaką su laiminga pabaiga, pažįstamą iš vaikystės ir niekas nebe susimasto, jog tai – filmas apie nelaimingą, ne savo vietoje gyvenimą nugyvenusią ir tragiškai mirusią moterį… taip, jos gyvenimas buvo pranašingas – pavyzdys naujų laikų besikeičiančioje Europoje, bet ne tas, kuriuo būtų patartina sekti.

Žymiai tinkamesnis Kalėdoms irgi jau senokas amerikiečių filmas“Little women“ – Louisa Alcott knygos „Mažosios moterys“ ekranizacija: keturios dukros – keturi moteriški archetipai; tik atpažink save ir gali pasitikrinti, ar teisingai gyveni… Tik su metais man įdomiausia tapo jų motinos, Suzan Sarandon puikiai suvaidinta rolė: kaip tampama tokia mama, išauginusia, išauklėjusia ir teisingais keliais gyvenime nukreipusia tokias puikias ir tokias skirtingas dukras? Koks laimingas, dosnus, harmoningas, ir, svarbiausia, suaugęs žmogus ji turėjo būti… Kaip tokiu tampama? Kodėl tokių žmonių nėra daug? Nėra daugiau?

Nes dauguma esame tiesiog nelaimingi, nepatenkinti ir gyvenime mažai efektyvūs kaip žmonės, o apie tai, kokie esame tėvai, tai ir kalbėti netenka…

Psichoterapeutas N.V.Kovaliovas nepavargsta pabrėžti, jog tarp suaugusių žmonių ir žmonių, kuriuose tiktai pakaitom gyvena vaiko ir tėvų archetipai yra esminis skirtumas.

Suaugusiojo archetipas turėtų susiformuoti mumyse, augant, iš vaiko ir internalizuoto auklėjančių mus tėvų ir suaugusiųjų pavyzdžio sąveikos… Turėtų abu kraštutinumus apimti, juos suderinti, leisti pasireikšti jų teigiamoms pusėms – vaiko energijai ir kūrybingumui, pvz, tėvų rūpestingumui, atsakomybės jausmui ir pan.

Bet, kartu ši suma – suaugusiojo archetipas – yra daugiau, nei ją sudarančios dalys, kartu sudėtos. Toks žmogus yra autonomiškas: jis pasitiki savimi, priima sprendimus, žino, ko nori, bet ir neša atsakomybę už pasirinktą, vertina save adekvačiai pats, žino savo vertę, neturi poreikio kažkam kažką įrodinėti, nors, paklaustas, gali išmintingai patarti…

Paprastai žmonės į pasaulį reaguoja pirmiausia iš vaiko arba iš tėvų pozicijos, ir, tik iki dešimt suskaičiavus, atsiranda suaugusiojo reakcija, jei toksai mumyse yra išvystytas ar esame tokį savyje suformavę…

Nes dauguma taip ir pragyvena gyvenimą iš vidinio vaiko pozicijų – dažnai nelaimingo vidinio vaiko, nuskriausto, nemylėto, nevertinto…Tokio, kuriuo buvo manipuliuojama, nieko neleista spręsti savarankiškai, neleista būti savimi…netgi jausti nuoskaudą ar pyktį, dažniausiai ant tėvų, neleista… Tokie žmonės randa paskui į tėvus panašų partnerį, kenčia biurokratų, darbdavių ir kitų įžūlesnių savivalę, nemato jokios išeities ką nors savo ar pasaulio situacijoje pakeisti…

Žmogus susiliejęs su vaiko sielvartu ir jame pranykęs, nebe sugeba pažiūrėti iš šalies, sukurti atstumo tarp savęs ir savo nelaimingumo, ir todėl situacijoje nieko negali pakeisti…Ir kiti jo laimingu padaryti irgi negali.

Vienintelė išeitis to skausmo nejausti yra pereiti į gyvenimą iš tėvų archetipo pozicijos, todėl tie, kuriuos skriaudė, tampa skriaudėjais ir patys.

Logika paprasta, jei pamėgdžiosi tėvus ir mokytojus, elgsiesi kaip jie, tai jau suaugusiuoju ir būsi tapęs, nes jie tai atrodo kaip suaugę…Metų skaičius jų pasuose rodo, jog jie turėtų būti suaugę… bet tokie“suaugusieji“ laikosi tik kontroliavimu ir komandavimu, pirmiausia, žinoma, savęs pačių, o paskui ir juos supančio pasaulio… O kadangi pasaulį aplinkui kontroliuoti sunku, tai tokie žmonės visada viskuo nepatenkinti – aplinkiniai yra negeri, ne tokie, pasaulis netikęs, ne toks, koks turėtų būti…Iš čia vėl seka nepakantumas, draudimai, taisyklės, įstatymai, nurodymai – jų niekada negana, ir jie nieko nepakeičia į geresnę pusę.

Bendravime tokie iš tėvų archetipo gyvevantieji nesugeba kalbėti apie save ar situaciją, bijo tikro kontakto, intymumo ir, kaip nebūtų paradoksalu, irgi išlieka nesavarankiški – jiems yra būtina būti didesnės visumos dalimi – kad būtų kam vadovauti, ką komanduoti, kritikuoti, keisti… Iš čia ir neefektyvumas, kai norima viską keisti, o niekas nesikeičia, norima vadovauti, mokyti, versti keistis, o nėra ką, niekas neklauso, niekam neįdomu – visi užsiėmę irgi tuo pačiu, irgi sau auditoriją renka…

Suaugęs žmogus kuria savarankiškai, mato visur galimybes, bendradarbiauja, jei reikia…Gera būti, laisvai kvėpuojasi šalia tokio žmogaus.

(bes tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as