Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Netgi Moderno, Švietimo epochos palikimas, atėjęs iš ne tokios tolimos praeities, yra likęs neatrefleksuotas, nesuvokta, ką jis sako, teigia. Ne gnostinė krikščionybė – buitine kalba išreikšta, Witgenšteinas – (iš tikrųjų – kai sakoma iš tikrųjų, kalbama apie tai, ko tu empiriškai negali patikrinti. O mąsto žmogus tik buitine kalba – jis gali studijuoti teorijas ar jas kurti perkurti, bet norint, kad jos tavyje gyventų, veiktų, civilizuotų tave, turi galėti apie jų esmę kalbėti buitine kalba – viską paaiškinti paprastai – tada tu jomis operuoji… o kai tik dalyvauji mokslinėje diskusijoje, tai tai neliečia tavęs kaip žmogaus. Tu gauni algą, bet daugiau iš to jokios naudos.) iš tikro žmogus, pirmiausia geras ir puikus, o antra – gali vystytis be galo. Ši aksioma idijotiška. Nyčė tai pastebėjo pirmas ir perėjo prie antžmogio, nes tas vidutinis, geras žmogus, yra kretinas. Idijotas. Ir visi juo labai patenkinti, jis – gera medžiaga valdymui, naudojimui, pelno gavimui. Galim stengtis jį gelbėti, galim – auklėti, mokyti ir pan. Nyčė nedagyveno iki to laiko, kai ta masė tiek išėjo į priekį, jog pati ėmė pasirašinėti sau mirties nuosprendžius karais ir marais, kurti savęs susinaikinimo technologijas ir pan. Ir patys už save pastovi. Ir už karą irgi. Jau I Pasaulinį karą tokios rūšies intelektualai propagavo, gyrė ir gynė. Ideologiškai jį vedė, aiškino, sakydami, jog „paaiškinimas nereiškia pateisinimo“. – Ne, reiškia, ir dar labiau.
XX amžius kitų būdų vidutiniam žmogui išgelbėti nerado, išskyrus politinį. T.y. suteikti jam naujas politines struktūras ir ideologijas. Tuo inteligentai visi kartu ir užsiėmė. Žmogų reikia gydyti, pabudinti jame klasinę sąmonę, pakeliui išmokinant šaudyti iš ginklo, labai svarbu. Heidegeris 1926m. rašė: išeinant iš Dassein, negalima ne prieiti išvados, jog vokietis negali nebūti visame kame geriausiu, įskaitant šaudymą. Kai prie ko čia vokietis? – gryni mitai“.

Dar pavyzdys Iš Tarkovskio interviu Figaro žurnalui 1986m. Sudėtingų dalykų supaprastinimas ir jam nebuvo prie širdies :
„Abu mano paskutiniai filmai sukurti, remiantis asmeniniais įspūdžiais, bet neturi ryšio su vaikyste, nei su praeitim, jie greičiau yra iš dabarties. Ir atkreipiu dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės prisiminimai niekada žmogaus nėra padarę menininku. Paskaitykit A.Achmatovos pasakojimus apie jos vaikystę, arba M.Prusto. Mes vaikystę per daug sureikšminame. Psichoanalitikų metodas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimą viskam – vienas iš būdų, kaip infantilizuojamas individas. Neseniai gavau labai entuziastingą laišką iš labai žinomo psichoanalitiko, besistengiančio man paaiškinti mano kūrybą psichoanalitiniais metodais. Man žiūrėjimas į kūrybinį procesą iš šio taško netgi kelia susirūpinimą. Nes kūrybos esmė ir motyvai yra žymiai sudėtingesni, žymiai sunkiau suvokiami, nei tiesiog vaikystės prisiminimų aiškinimas. Pagal mane psichoanalitiškai aiškinti meną yra per daug paprasta ir primityvu.
Kiekvienas menininkas per savo buvimą šioje žemėje, randa ir palieka po savęs kokią tai dalį tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Pati ieškojimo idėja yra meninką įžeidžianti. Ji primena grybavimą miške: ką nors gal randa, o gal ir ne.Picasso sakė: aš ne ieškau, aš randu… Pagal mane dailininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu nesielgia empiriškai (pabandysiu šitą, išbandysiu tą). Menininkas liudija tiesą, savą pasaulio teisybę. Jis turi būti įsitikinęs, jog jis ir jo kūryba teisybę atitinka. Eksperimento idėją aš atmetu, o apie meną kalbant, tai ir visai. Bet kuris ieškojimas šioje srityje, visa, ką pompastiškai vadina avantgardu – viskas yra tiesiog menas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Jo idėja, supratimas, standartas keičiasi su laiku ir kultūros kitimu. Todėl aš manau, jog grožis yra simbolis kažko kito. ko? – Tiesos. Realybės. Būties. kalba eina ne apie gražumą. Ne, apie harmoningą, slypintį grožį, grožį patį iš savęs. Tiesa, Realybė, per grožį išreikšta, nelabai kaip kitaip dar galėtų būti išreikšta. Bet, kai šalimais tokio grožio atsiranda žmogus, susiduria su juo, jis jaučia jos buvimą. grožis yra stebuklas, kurio liudininku gali pasitaikyti būti.

Manau, jog žmogus yra, kad gyventi. Gyventi kelyje į tiesą. .. Todėl žmogus kuria. Menininkas kuria, ką jis kuria, o paaiškinimus ar išaiškinimus randa tik vėliau. Kadangi kuriama ne galva, tai jokia kūrybos laisvė realiai neegzistuoja. Laisvė kaip kažko paaiškinimas kūryboje neegzistuoja. Egzistuoja tik laisvė kaip dvasinė būsena… kūryboje turėtume matyti ne tik kūrybą.“
Kaip iki čia atėjom ir kaip tokiais tapom? – A.Duginas apie tai, kas padaryta su tradicija:
„trumpai tariant, archaika yra tai, kas talpina savyje tiek amžinybę, tiek ir laiką. Tiek tradiciją, tiek ir atsinaujinimą… Laiką reiktų matyti kaip amžinybės išraišką žmogaus gyvenime.
Ir ką jie sugalvojo Moderniais laikais? – kad žmogui užteks laiko, kad amžinybės jiems nereikia. – kaip nereikia? – amžinybė yra „nejudantis variklis, sąlygojantis visą kitą judėjimą“.
Laikas tokiu būdu liko be teisingos krypties, be varomosios energijos, išsitempė ir nuėjo niekais, progresas pasirodė esąs bjaurus anekdotas, o žmonija išmiršta.

Nei viena utopija nėra realiai įgyvendinama, nes niekas nenori būti lygūs ir neturtingi. Žmonės nori būti turtingi, ir tame geriau kaip tik nelygūs… Nors, turtingi yra labiau solidarūs tarpusavyje, nei neturtingi; kai tik kuris iš neturtingų kažkiek prakunta, tuoj atsisuka prieš likusius neturtingus, ir dar aršiau, nei tie, kurie turtingais jau buvo iš seno… Ir visos revoliucijos ar perversmai, buržuazinės, proletarinės ar kokios kitos, tai tik kova už vietas, kur galima tapti turtingiausiais ir galingiausiais.
Klasinę visuomenę norima sunaikinti tik todėl, kad patiems pereiti į aukštesnę visuomenės padėtį(klasę) – visi procesai šiandieną į šitą paprastą vardiklį ir susiveda. O viso kito paprasčiausiai nereikia…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as