Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis

Meile dingo paplitus praktikai, kaip mylėti save, kai dingo dramatinė įtampa, kuri buvo tada, kai kito atvaizde dar reiškėsi aukštesnė jėga (gal ne visada šviesi, bet aukštesnė: yra daug jėgų, aukštesnių, nei žmogus).Ir štai, meilėje šitai „daugiau, nei žmogus“ pasireiškia visa jėga, akivaizdžiai, brutaliai. Ji įsibrauna ir toliau žmogus neturi kuo pasipriešinti, jis tampa jos auka: ji jį apima ir jo savininku, jo likimo nulėmėju. štai kokia meilė statė Vakarus, ir ji dabar prapuolė, dingo, prarasta. Ji paversta digitalinius profilius, prilyginta malonumų kiekiui ir galimam gauti iš to pelnui. Geismų, troškimų mašina, malonumų suteikėja – viskas išardyta, fragmentuota ir taipo antiteze to, kas buvę. Tai jau ne meilė. Todėl matome, jog ir Logosas griūva, visuomenė sugriuvusi ir išsivaikšto, jos fragmentai kapstosi žmogiškumo likučiuose. Taip griuvo ir meilės rūmas. Tos nuolaužos norėtų atspindėti visą pasaulį, bet yra per mažos ir atspindi tik mažučius jo fragmentus. Taip, kaip dabar kalbama apie moklo galią, ar apie istoriją, taip buvo kalbėta ir apie meilės galią. Ir tai ne šiaip, intrigos pabaiga, bet galas meilės kaip reiškinio, sukūrusio unikalią civilizaciją, kultūrą, tai, kuo mes išauklėti.

Mes greičiausiai gimėme dar tada, kai meilė buvo, o mirsime pasaulyje, kur meilės daugiau nebus. Ji išeina mums bežiūrint. Lieka seksas, socialinis konstruktas, malonumų tenkinimas, lateksas, bet ne meilė. Nes meilė yra labai delikatus jausmas, netgi, religijos forma. Liuteronai ir protestantai privatizavo tikėjimą, ekonomiką, ir meilę irgi, iš dieviškos padarė grynai žmogišką, kas reiškia jos mirtį. Ją galima būtų asocijuoti su katarais ar kokia sekta – meilė turi ir okultinę pusę, šaknimis ji ateina ne iš niekur, o būtent iš religijos… Atsistojus vakarų civilizacijos ir kultūros centre, ji organizavo aplink save, įkvėpė, teikė energiją. o dabar tai jau ne Vakarų kultūra, jau negalima sakyti, jog Vakarai savo kultūrą išlaiko – ne, jie ją praranda bežiūrint, viskas išsisklaido, užsiteršia, chaotizuojasi, fragmentuojasi – praranda save ir praranda meilę.
O kuriama tik meilės būdu. Taip dievai – demiurgai kūrė pasaulį. Taip ir mes, žmonės, kol mylime dar bent kažką – ne vyriausybę, tai bent valstybę, ar gimtinę, ar kalbą, istoriją, kultūrinę tradiciją – bent ką nors, tai toj srityje ir esame motyvuoti veikti ir jaučiamės nuo to laimingi, ir esam ten naudingi. Tie, kurie visą laiką kritikoje, sarkazme, ironijoje, abejonėse, tie nekuria, nieko sukūrę nepalieka ir iš viso, kaip nebuvę.“

Klaidingas filosofijos kadras, šviesaus ankstyvojo Logoso žūtis – post modernizmas atėjo – pasaulis į sutikslintą fazę, o ateina kitas. Yra modelis I ir O, teigiama neigiamame susinaikina. Būtis ar nebūtis. O yra modelis I arba II, jei ne kažkas, tai kažkas kita, pvz manicheizme. Nebūties nėra. Baigtinio būsimo laiko irgi nėra, viskas yra dabar, visuma… jei negalima, tai vis tiek galima. Teisė ir teisingumas, įstatymai ir tradicija. Kai vakarai nukvailėjo kaip tik nuo proto, racionalumo. Gėrį sudaro gerumas ir blogis. Tai, kas nutinka su žmogumi, ateina iš giliau, nei tai, koks tas žmogus, geras ar blogas… Kas nutinka, viskas į gerą? – Aš manau, jog tai vyksta dėl šitų dvejų paradigmų susisluoksniavimo… Gal pagal vieną sistemą esi okei, o pagal kitą – ne. O blogį kaip tik gali išaukštinti, pvz, biurokratinis apratas.

Vakarų racionalumas jau sugriuvęs, bet vis tiek, dar agresyvus viskam, kas į jį nepanašu, nes visi turi būti tokie, kaip jis. O viskam reikia meilės, moteriško požiūrio: Afroditė versus Chaosas (J.Golovinas) Menininku esama, dirbant iš meilės, o ne iš laisvalaikio pertekliaus, kai pabandoma viena, pabandoma kita… Žmonės vis dar bijo suklysti, nes instinktyviai jaučia esant Tiesą, bet jos nepažįsta, todėl bijo jai nusiženkti. O mokslas, įsigalėjęs vietoj Tradicijos, skatina kaip tik eksperimentuoti, nebijoti klysti – už tai juk nieko nebus. O žmogus dar instinktyviai žino, kad bus…
Seniau žmonės buvo savarankiški: Idėjos buvo atskirai, gyvenimas Žemėje – atskirai, ten veikė žmogus… Niekam į galvą neatėjo maišyti amžinų dalykų su laikinais, praeinančiais, amžinai gyvų su mirštančiais, baigtiniais. Tobulo žmogaus nejaudina pasaulio netobulumas, pasaulį jis žino esant nuolatiniame virsme, keitimesi – jame galutinio varianto nėra. O dabar žmonės paėjo netobuli, todėl pasaulio netobulumo jie jau ir visai pakelti negali. Ir vis taiso tai, kas vis tiek visada juda ir tobula būti negali, negali sustoti ar būti sustabdyta… Kai turėtų taisyti save.
A.Piatigorskis: žmogus, kurio „aš“ suvokimas nėra įprojektuotas į jo psichiką, o yra laisvas – randasi jo dvasioje? – yra laisvas ir pats.

Toks žmogus rodosi genijus, nes turi vienu laisvės laipsniu daugiau. Pas ekonominius žmones, Šeilokus, jis jau yra giliai į jų psichiką įaugęs ir jie jo atskirti negali. Tik sunaikinti?… Kančia yra neatrefleksuotas tavo sąntykis su objektu, sociumu, pasauliu. Kančia yra nežinojimas, atstumo nebuvimas. Kai atrefleksuota, apmastyta, suprasta, suvokta, tai kančia baigiasi. Blogis irgi, tiesiog ne vietoje esantis gerumas. Tik tiek?
Suvokti istorinį įvykį reiškia pastatyti jį sąntykyje su savimi čia ir dabar, pasidaryti jį savu – savo suvokimo teritorijos dalimi. Todėl istorikai audžia kiekvienas savo audinį ir bendri yra tik sociumo ir civilizacijos uzdedami  parametrai. Tie parametrai visada jau yra. Mes įsijungiam, imam naudoti, refleksuoti ir suprasti sau, pasidaryti savo išvadas ir suteikiam savą reikšmę.
Liberalai istorikai neigia sociumo ir civilizacijos uždedamą kontūrą, jie nori būti laisvi ne privačiai, tame, ką jie galvoja, bet viešai – tuo įsitvirtinti visuomenėje, kad jis yra kitaip galvojantis, nei tradicija, istorikas. Paradoksalu, jis nori būti laisvu asmeniu, kai visai nėra nei asmeniu (todėl privatumą įgija tik pastebėtas visos visuomenės teritorijoje), nei laisvu – jį visada kažkur veržia, ir visa jo gyvenimo prasmė yra išsilaisvinti nuo tų varžtų kančios. Kai kančia kaip tik yra neatreklefsavimas, situacijos neindividualizavimas – neišmokimas jos nešamos pamokos.
(Bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as