Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)

Kad ir beždžionę skaityti išmokyti galima, toks pasakymas ir Bulgakovo „Šuns širdies“ tematiką apibūdina, ir atkreipia dėmesį, kad ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme jis ten taikytinas – ne tik universitetų nebaigusiems, bet ir juose užsidiplomavusiems.

O vat Josifas Brodskis, apie savo jaunas dienas kalbėdamas, dažnai pasakojo, kad penktame dešimtmety jam dar yra tekę susidurti su senaisiais inteligentiškais Leningrado gamyklų darbininkais – apsišvietusiais, techniškai inovatyviai mąstančiais, žmogiškos patirties kupinais, išdidžiais net tais laikais ir puikiais savo darbo meistrais – ir tokiais juos ne aukštieji mokslai padarė!

Bet, jei knygų iš viso neskaityti, tai ne tik žmogiško orumo klausimas neiškils – iš viso nebebus žinoma, kad tokio kadatai žmonėse būta.

Dar daugiau.

Skaitymas yra ne tik aktyvi, bet ir pasyvi pasipriešinimo forma – nenoriu žiurkių lenktynės bėgti ratu kaip visi kiti? – pasitenkinu minimumu ir skaitau knyga, atsisėdus. Ir prarado visuomenė vieną vartotoją…

O apie totalitarinę sistemą kalbant – tai ne tik praeitis, jų ir dabar yra – labai norisi pacituoti mano iš anglų kalbos išverstą J.Brodskio essė „Less Than One“ ištrauką, kur jis apie savą kartą kalba:

“Žiūrint iš etikos principų, šita karta yra labiausiai „knyginė“ Rusijos istorijoje, ir ačiū dievui.

Kito žmogaus palankumą galėjai prarasti ant visai, kad labiau mėgai Hemingvejų nei Folknerį – hierarchija literatūros panteone buvo mūsų tikrasis CK. Viskas prasidėjo nuo žinių kaupimo, bet greitai tapo mūsų svarbiausiu užsiėmimu, dėl kurio viskas galėjo būti paaukota. Knygos tapo pirmoji ir vienintelė realybė, kai tuo metu tikroji, mus supanti tikrovė, rodėsi arba nesąmonė, arba tik trukdė.

Lyginant su kitais, mes tiesiog simuliuodavom arba atstumdavom į antrą planą savo gyvenimus. Galvojome , kad egzistencija, kuri ignoruoja knygų propaguojamus standartus, yra žemesnės vertės ir dėl jos neverta stengtis. Mes taip manėme ir aš manau, kad buvome teisūs.

Instinktyviai atiduodavom pirmenybę skaitymui, o ne konkrečiam praktiniam veiksmui. Nenuostabu, kad mūsų gyvenimai buvo netvarkingi ir nepavykę.Net ir tie, kuriems pavyko rasti kelią per tankų aukštojo mokslo mišką, galiausiai nebegalėjo toliau taikytis ir tapo literatūros įdiegtų skurpulų aukomis, nebegalėjo sėkmingai sistemoje funkcionuoti toliau. Pasibaigė tuo, kad dirbome keisčiausius darbus, rankų ar leidybinius – ar ką nors, kur nereikėjo galvoti (…).

Laikas nuo laiko pasirodydavom vienas pas kitą ant buto slenksčio, su buteliu vienoje ir saldainiais ar gėlėm kitoje rankoje, ir praleisdavom vakarus kalbėdamiesi, aptardami gandus, keikdami oficialų idiotiškumą, bandydami atspėti, kuris iš mūsų paliks šitą pasaulį pirmas…

Tai nebuvo, kaip atrodytų, dar viena prarastoji karta.Priešingai, tai buvo vienintelė rusų karta, kuri rado save, kuriems Džotto ir Mandelštamas buvo svarbesni, negu jų pačių likimai. Blogai apsirengę, bet kažkaip vis tiek elegantiški, primenantys neįgudusių mūsų mokytojų rankų išmaišytą kortų kaladę, bėgantys kaip kiškiai, organų ir dar gudresnių priešų medžiojami, senstantys, jie vis tik išlaikė meilę neegzistuojančiam (ar egzistuojančiam tik jų pačių galvose) daiktui, vadinamam civilizacija.

Beviltiškai atkirsti nuo likusio pasaulio, jie manė, kad bent jau likęs pasaulis buvo panašus į juos!

Dabar jie žino, kad pasaulis yra toksai pats, kokį jie aplink save visą laiką irgi matė, tik geriau apsirengęs…

Galima sakyti, kad tai buvo aplinkybių dėka užtęsta jaunystė.

Bet, kai tokiems žmonėms sakoma, kad jie griebtusi laisvos rinkos sukurtų galimybių ir, nežiūrėdami daugiau į nieką, pultusi daryti pinigą, tai tokiu būdu stengiamasi pratęsti tiktai tą pačią jaunystę, jos maištavimą, laisvės meilę ir pasinaudoti galimybe neprisiimti jokių pareigų – liberalai yra tokie patys į betaisyklę erdvę išsiveržę paaugliai, šėlstantys nuo energijos pertekliau ir galimybės daryti ką nori!

Suaugusiu žmogumi tampama, kai liberalizmo liga persergama, kaip tymais kokiais.

O kam neatrodo įdomu suaugti, įgyvendinti idealus, apie kuriuos svajota ir kuriais tikėta, juos gal priversiu pagalvoti sekančia Č. Milošo knygoje „the Land of Ulro“ rasta Adomo Mickevičiau citata:

„Kai žmogus numiršta, gyvenamosios vietos jisai iš tikro nepakeičia. Jis ir pasilieka gyventi platumose, kuriose iki tol gyveno dvasioje“…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as