Iš knygų kartos atėjus (1)

Pradėsiu iš toli. Wendell Berry essė „Loss of the Future“ medžiagos aiškumas daro įspūdį:

Mažų gyvenviečių, miestelių, kaimų bendruomenių praradimas paliko mus visuomene, sudaryta iš getų – ne vargšų ar tautinių mažumų, – dabar turime ir turtingųjų, ir intelektualų, ir mokslininkų, ir politikų getus. Jiems nebūtina gyventi kartu, toj pačioj vietoj, kad bendrauti išskirtinai tik vieniems su kitais.

Viso likusio pasaulio”išjungimas” sukuria jų laikysenos homogeniškumą ir savisaugos psichologiją, būdingą tradiciniam getui.

Dideliuose miestuose, pvz. įmanoma gyventi liberalių intelektualų gete, nesutinkant jokių abejonių ar priešinimosi argumentų savo filosofijai.Tas pats su universitetų getais ar Vašingtone, su politikų ar biurokratų getais – ten jų net ne vienas.

Žodžiu tie, kurie iš prigimties ir pagal išsilavinimą galėjo būti inteligencijos idealų skleidėjais ir reprezentatoriais žmonių bendruomenėj, vadinamoj visuomene, tapo , vietoj to, tik specialistais, tam tikrų aspektų ekspertais…

Pvz. tie, kurie turi galimybę ir lėšas rūpintis pagalbos reikalingais visuomenėje, nešti atsakomybę už silpnesnius narius įvairialypėje bendruomenėje, gyvena kaip tik atsiskyrę, savomis bendruomenėmis, ir kaip tik dėl to, kad tos atsakomybės nereikėtų prisiimti ( o pagalbą siūlo per visokius fondus).

Rezultate turime visuomenė, sudarytą ne žmonių bendradarbiavimo principu, bet sufragmentuotą į vienalytes bendruomenes, sugebančias bendrauti tik įstaigų ( fondų, ministerijų) ryšių pagalba – gyvenimo kartu, geros kaimynystės principas prarastas, o biurokratija ir institucijos klesti.

Ir šitoje situacijoje nėra ko skųstis, kad nebetekę reikšmės idealai, etika, moralinis kodas – kuo pirmiausia stipri buvo inteligentija ! – nes tai gali egzistuoti tik visuomenės koreguojama ir individo sąryšyje su ja.

Dalinių idealų neegzistuoja.

Specialistai, vykdydami tik savo specialybės keliamus reikalavimus, visiškai nutolsta nuo etikos ir moralės, visiškai išeina iš visuomenės kontrolės.

Savaime aišku, kad jie linksta ir pasiduoda tik savo interesų ir savo galimybių išnaudojimui. Ir tampa nepralenkiamais savęs pasiteisintojais, nes bet kas, visiškai pasijungęs tik vienam tikslui, neišvengiamai tampa savo pastangų propaguotoju ir pateisintoju.

Modernūs miestai yra netinkami gyventi žmonėms, nes tai – ne bendruomenės. Tai – minios specialistų ir specializacijų.

Biznierius, gydytojas,politikas yra specialistai ne tik ta prasme, kad jie yra siauros srities ekspertai, bet taip pat ir tuo, kad jie pripažįsta savo srities reikalavimus kaip pakaitalą bendruomeninės atsakomybės ar gyvenimo kaimynystėje idėjos keliamiems reikalavimams.

Vadinasi, specialistas, sukūręs vaistą, mašiną, įstatymą ar ginklą, jaučiasi atlikęs pareigą, nesvarbu, kam tai bus naudojama ir ar bus naudinga kitiems.Etiniai jo specialybės apribojimai sutampa su jo asmeniniais egoistiškais – padeda kilti karjeros laiptais, nesvarbu net, jei tai visuomenei žalinga.

Jo ekspertizė ir jo interesai užsklendžia jį savo viduje kaip dvi kapsulės pusės – specializacija šia prasme yra moralinis nekontroliuojamumas.

Iš to gaunasi, kad modernus miestas yra minia pilna to žodžio prasme – tiesiog netvarkinga individualių žmonių sąnkaupa.

Ir individualumas čia neša pražūtį – atskiri gyvenimai gali būti gyvenami sau, nepaisant kitų, tave supančių; tai griauna bendradarbiavimą ir žmonių tarpusavio sąntykius.Nes bendruomenė nėra tik gyvenimas šalimais, tik pavadinimas.

Bendruomenė yra vieta, kur dalijamasi protiniu ir dvasiniu žinojimu. Žmonės, ją sudarantys, nulemia ir apriboja vieni kitų gyvenimo galimybes. Tai – žmonių vienas kito pažinojimas, rūpestis vienas kitu, laisvė, kuria naudojamasi, gyvenant tarpe kitų .

Ten dar daug kitų dalykų yra parašyta, toj essė, rašytoj prieš gerą pusę šimtmečio Amerikoje – jau tada žmonės šituos liberalizmo ir švietimo epochos įsukamus procesus suprato, įvardijo ir apie tai kalbėjo – jautė atsakomybę kalbėti.

Bet ir žmogaus godumo taip greitai nenugalėsi. Senosios bendruomenės sugriautos, ekonomika sužydėjo, ir, nuo to žydėjimo pasekmių dabar vysta. Naujų bendruomenių kūrimosi ženklai Amerikoje jau irgi matosi – bendradarbiavimo tarp žmonių laikai grįžta.

O Lietuvoj dar tik sodybų tuštėjimo metas…

Sakytum, džiaugkis, pasidairyk į kitur, pasimokyk iš kitų patyrimo, bet, ir brandus liberalizmas iš išorės, ir ilgai užspaustas godumas iš vidaus prasiveržė – kokios galimybės išlaikyti blaivią galvą? Pusiausvyra? išmintį?

Sunku indų plovimo mašinos atsisakyti, jos neturėjus…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as