Kelionė laiko mašina (pabaiga)

Karas yra puiki pavergimo priemonė, ypač savų gyventojų – puikus pretekstas minimalizuoti jų teises ir panaikinti laisves.

Mes gyvenam kasdieninį gyvenimą, sistemos visai nugesinti – gyvybingumas įsijungia  jau tik ekstremaliose situacijose… pvz., kare.

Kadangi žmogus tegali jaustis laimingas, kai jis jaučiasi gyvas, taodėl dauguma ne tik entuziastingai kariauti eina, jie karu džiaugiasi, jį garbina, ir prisimins su nostalgija, kaip vienintelį prasmingai praleistą gyvenimo tarpsnį, jei grįš gyvi…

Ir niekam nekris į akį, kad čia joks karo nuopelnas: kad žmonėms jaustis gyvais, joks karas nereikalingas. Reikalingas gyvenimas, iš kuri sistema neišpaustų gyvybės syvų iki paskutinio lašo.

Grįžkim trumpam į XVIII a., prisiminkim grafą Saint Germain ar grafą Cagliostro  – paskutiniai mohikanai iš prieš Švietimo epochos laikų, iš laikų, kai valstybė, bažnyčia ir visuomenės sankloda neužkirto visų kelių individui ir jo talentams išsivystyti, neapribojo visiškai būdų asmenybėms jų laisve naudotis.

Istorija į juos jau nebežiūri rimtai, pristato kaip garsius avantiūristus.

Mums patiems jie atrodo kaip išprotėję fokusininkai, alchemija patikėję kvailiai, švaistūnai, bastūnai, sukčiai ir apsimetėliai gūndytojai.

Bet problema tai mumyse, mūsų laike, tame, kad juos jau tik taip sugebam pamatyti ar įvertinti: tai mes patys esam užspausti, suštampuoti, kontroliuojami ir standartizuotais mąstymo teiginiais užkišti…

Ką mes iš viso apie alchemiją žinom? apie aukso, nemirtingumo ir kitų iliuzijų kūrimą? apie žavėjimą, hipnozę, pokalbių vedimo meną ar stiprios charizmos įtaigumą? …ir mums tai tikrai nebėra svarbu.

Tik, ne toks kaip visi nebūsi, būdamas toks, kaip visi.

Jeigu jau tada tokie kaip Voltaire ar Russo, iš nevilties,  visas geriausias žmogiškas savybes suteikė savo teorijose… laukiniam, civilizacijos nepaliestam žmogui (noble savage) – civilizuotuose žmonėse, kiek jų akys užmatė, tos savybės jau aiškiai buvo nerastos.

Taip gimė dar vienas klaidingas mitas, kad civilizacija įdiegtomis kultūrinėmis vertybėmis (education), padarė žmogų iš laukinio išsilavinusiu, ir nežinia, ar tai yra gerai… ir gal reikėtų grįžti atgal?

Kitais žodžiais tariant, jei žaisdami karą, civilizaciją sugriausim, nieko neprarasim?

„Laukiniai nesiskiria nuo civilizuotų plonesniu ar visai civilizacijos sluoksnio, dengiančio tiek vienus, tiek kitus, neturėjimu. Skirtumas visai ne tame: civilizuoti žmonės išeina ir pareina, elgiasi ar nesielgia, nusprendžia už ar prieš,  paskatinti savo individualių polinkių ir įsitikinimų.

Laukiniai, priešingai, – jų elgesys yra jiems paliepiamas iš šalies beveik kiekvienu jų gyvenimo momentu dievų, protėvių, garbingų senolių, žynių ar vadų, ar dar kokio  išorinio autoriteto.

Kuo labiau laukinė gentis yra, tuo labiau visaapimantis yra socialinis spaudimas paklusti bendruomenei ar jos tradicijai individualiems genties nariams.“ (David Stove „Darwinian fairytales“. Citatos vertimas mano)

Sistemai jau vien todėl apsimokėtų mus visus atgal į akmens amžių atmesti – tam užtektų vieno ar dviejų sprogimų, daugiau nereiktų…

Ir netgi jei šita teorija klaidinga (manot, jie to nežino?), atitaisytas jos variantas yra ne tik naudingas ne mažiau, bet ir sparčiai įgyvendinamas – kodėl, manote, visose gyvenimo srityse žmonės bandomi atmesti atgal į vaikų supratimo lygį (o vaikai, stengiamasi, kad to savo supratimo lygio niekada ir nepaliktų)?

Valstybė visiškai perima iš individo  atsakomybę už gyvenimo organizaciją, imasi garantuoti saugumą, planuoja tolimesnį visuomenės vystymąsi, iš žmonių tik mokesčius viso to finansavimui neužmiršdama susirinkti…

Dar daugiau, pilietinės iniciatyvos bijoma, ji netgi baudžiama, jei iš sistemos nesankcionuota, pasireiškė – karo grėsmės auginimas irgi į tą pačią dūdą pūs:

Eksperimentais jau kada įrodyta, kad žmogus, užsitęsusiose kritinėse sąlygose ne į laukinę būklę atkrenta, o į vaikystę – vaikišką supratimo lygį, vaikiškas reakcijas, vaikišką saiko nežinojimą, vaikišką egoizmą ir vaikiškas baimes… ir į žiaurumą vaikišką – vaikai juk gali būti labai žiaurūs ir dėl to visiškai nesijaudinti, kol ant savo kailio nepatyrė, kad žiauru tai skauda…

„Tik tie, kurie kaip vaikai bus, pateks į dangaus karalystę“… čia, įdomu, irgi sąmokslo teorija?

Ar turimi vis tik omenyje tie suaugusieji, kurie apėjo pilną ratą, pažino gyvenimą, juos subrandinusį, ir, vis tiek, pasaulis likęs jiems įdomus, ir jie mato jo kaitą, ir jie drįsta būti bebaimiai, ir , todėl yra laimingi kaip vaikai?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as