Kelionė laiko mašina (3)

Prarado žmogus tokį savo ištvermingumą: primesta kova už būvį pagriaužia  širdį, jis nebesugeba koncentruotis į save, nebegali tinkamai užlaikyti savo dvasios. Ir dvasia užmiega.

O pats žmogus įkrenta į įpročių rutiną, jam ne tik kad gyventi, jam klausimus klausti į galvą nebeateina…

Žinoma, XVII a. karai Europoje pasitarnavo, kad karaliai ir bažnyčios įsiskolintų už armijų samdymą, paprasti žmonės įsiskolino, ištisom bendruomenėm, dėl žlugusių derlių nesugebėdami susimokėti mokesčių… O įvairūs monarchai vis iš naujo ir iš naujo girdėjo dievų balsus savo galvose, raginančius kariauti  iš naujo, toliau , iki šlovingos pabaigos…

Tik, kai galų gale ištekliai išseko ir teko tartis, nei vienam šlovinga ji nebuvo – dievas apgavo?

Gal ir apgavo visus, išskyrus savo išrinktą tautą, nes jai finansinį pagrindą tai rimtą tokiu būdu leido suformuoti.

O tada dar monarchai, mainais į privilegijas, perėmė iš jų savo vasalų skolų raštus, ir monarchija buvo centralizuota, perėmė ištisų kaimų skolų raštus, ir jie visi pakliuvo į baudžiavą…

Pažiūrėkit, koks žmogus gajus – dar Napoleono karų prireikė, dvejų pasaulinių karų XX a., ir tai dar žmonės spardėsi iki neseno laiko, nesitenkino kitų duodamais vieninteliais tikrais atsakymais, kitų atrastu ar sugalvotu tikruoju žinojimu – jie vis dar kažkaip įsigudrino gyventi, nors, rodos, jau seniai neaišku, kam visa šita kankynė ir kokia viso šito gyvenimo prasmė.

Jeigu Montaigne laikais teisinga laikysena buvo abejojimas – aš tik žmogus, ką aš galiu teigti ar žinoti? Juo labiau, pvz, apie dievą? – tai tokiam mastytojui ir mokslininkui Blaise Pascal išpopuliarėjus, jo pagalba ideologija buvo imta formuoti visai kita – kaip tu drįsti abejoti dievo buvimu? Tu kuo manaisi esąs?! – ir ant laužo tave, eretiką – atėjo vienintelių teisingų, net jei ir niekieno neklaustų atsakymų laikas…

Ir jis kol kas dar vis nesibaigia.

Mes ne tik paveldėjom, kaip Descartres interpretavo Montaigne filosofiją : kai nieko nėra pastovaus ir niekuo negali būti tikras, gali jaustis supamas įvairialyčio, įvairialypio, margaspalvio pasaulio (Montaigne), o gali manyti, kad aplink tiesiog tada žiojėja tamsa ir tuštuma, nes viskas pereinama ir iliuzoriška atkrito (Descartres).

Vat šitą baimę mūsų prote, įsivaizduotos tamsos ir tuštumos sukeltą, jis ir paliko mums dovanų – mes niekada patys iš savęs nebesijaučiam bendro pasaulio audinio organiška dalis, mes – vienišos, individualios mašinos, klaidžiojančios šaltose visatos erdvėse, atsitiktinai atsitrenkdami vieni į kitus, bet neįgalūs sukontaktuoti iš tikro – mums paprasčiausiai pakeitė paradigmą.

Pascalis buvo mistinio mąstymo sudėjimo, todėl į Montaigne žiūrėjo kaip į velnią, kurį laikė asmeninė pareiga nugalėti – jo mums palikta knyga „Pensees“ (Apmąstymai) yra tiesiog veidrodinis Montaigne „Essays“ atspindys: Pascalis piktinosi, putojosi, prieštaravo, sunkiai slėpė savo siaubą, bet neigimu jam šios obsesijos iveikti nepavyko.

Pascalis tiksliai žinojo, kad dievas egzistuoja, buvo tai asmeniškai patyręs, bet suformuluoti tą potyrį į konkrečius įtikinamus argumentus jam irgi nepavyko. Ir vis tiek, ne tik jo skaitytojai, visi turėjo tikėti – tokioje vienintelių teisingų atsakymų teritorijoje rastis yra daug baisiau ir pavojingiau , nei tarp abejonių – todėl ir gyvename joje iš baimės užsimerkę?

Nes, pagal tradiciją, viena abejonė į kairę ar į dešinę – mirtis be įspėjimo?

O baimėje skendinčių net ir tikrai teisingi atsakymai – jei tokie būtų įmanomi – kuo tikėti ir kokia gyvenimo prasmė – laimingais nepadarys…

Drąsus yra ne tas, kuris (dar) nepažįstamas su baime ar nesuvokia rizikos.

Priešingai, suvokia. Ir vis tiek drįsta, nes yra tik vienas dėmesio vertas klausimas – kaip elgiesi su laiku, kuris tau šioje žemėje atmatuotas… Atsakymą galim kurti patys, galim pasiimti gatavą.

Gal laimingais gali būti tiktai drąsūs?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as