Kelionė laiko mašina (2)

Skepticizmą praktikavusieji tai darė ne dėl to, kad jiems viskas galvoje susimaišytų, ar, kad galų gale, tikrai nieko nebežinotų… Jie norėjo  sugebėti atsipalaiduoti ir gyventi neįklimpę į sąntykius su supančiu pasauliu, kur, jei ne viena, tai kita problema triukšmingai reikalauja žmogaus dėmesio ir atsako. Tikra ar dirbtinai sukurta.

Skeptikai, be visa kita, nebeprisima atsakomybės už dalykus, už kuriuos tiesiog negali būti atsakingi… Tada nebereikia ir pergyventi, kad suklysi.

Žmonės tokiu būdu tampa labai taikūs, bet, iš valdžios taško žiūrint, vis tiek maištininkai, atsisakę vaidinti jiems primestą rolę .

Montaigne gal net ne tiek domėjosi galimybe atsisakyti pretenzingo įsitikinimo, kad žmogus turi galėti viską pasaulyje teisingai įvertinti… Jį gal labiau traukė galimybė viską matyti kaip laikina, kaip tai, kas praeina… ir dėl visko galėti abejoti.

Jis dar nepasitiki  – sugeba nepasitikėti – paprasčiausiais dalykais, todėl mūsų laikų skaitytojams jo Essays gali pasirodyti vietomis tiesiog nesąmonių  sankaupa , kurias pritrūkstama kantrybės skaityti. Bet problema tai šiuolaikiniame skaitytojuje , o ne senosiose Essays – mes jau esame tiek perimti ir užvaldyti mūsų proto, o jis turi įprotį apie viską spręsti vieną kartą ir visiems laikams…

Gaunasi, maždaug, kodėl aš turiu apie tai galvoti, apie tai dar mano bobute nusprendė ir man vaikystėje papasakojo – kodėl aš turiu tuo abejoti? – taip, žinoma, kas tiko tavo bobutei, tiks ir tau. Neabejok. pasaulis juk irgi toksai pats nuo tų laikų išliko…

Vos prieš keletą šimtų metų, pasirodo, ne tik kad žmogus dar buvo savo proto šeimininkas, o ne atvirkščiai, bet ir stengėsi išlikti budriu tam , kas vyksta, neleisti savo dvasiai užmigti… Ir, tuo pačiu, praktiškai visai nesidomėjo religija… Kai Montaigne, pvz.: svarsto apie mirtį, jis, matomai, yra visai pamiršęs, kad turėtų automatiškai tikėti amžinu gyvenimu anapus.

Tai prieš kokius prietarus ar jų įsigalėjimą reikėjo protą šitaip išvystyti ir neproporcingai jo veiklą įsukti?

O jei ne dėl šitos pseudo priežasties, tai gal kaip tik dėl to vienkartinių sprendimų įpročio?

Raiškus pavyzdys: į mylimą savo katę Montaigne  negali žiūrėti, tuo pat metu neįsivaizduodamas, kaip jos akyse žiūrisi jisai pats… Ir ką jinai apie jį galvoja.

Šitoksai gyvas aplinkinis pasaulis su gyvais žmonėmis jame, matomai, jau buvo betampąs visiškai nepriimtinu – nebesuvaldomu… Montaigne  amžininkai Descartres, Pascal jau nešė su savimi rimtas permainas. Descartres ne tai, kad nebepakėlė gyvenimo pasaulyje, kur viskuo reikia abejoti, jis ne tik tikrumo buvo išsiilgęs – jis ieškojo absoliutaus tikrumo!

Absoliutaus žinojimo, kaip skydo nuo nerimo ir gyvenimo pasaulyje baimės – dėl kažko buvo verta visus tuos karus ir marus ištisus XVI a. ir XVII a. sukti – realybės nuvarginti žmonės turėjo sutikti laikytis kad ir už kokio silpno argumentų šapelio, kad tik tikrumo iliuzija būtų.

Ir mes esame tiesioginiai tų žmonių palikuonys – ant tų milžinų pečių, taip sakant, stovime: Descartres nėjo mokytis iš gyvenimo, nesintetino savo įspūdžių, nevystė praktinių įgūdžių… Ne. Jis sėdėjo kambaryje, žiūrėjo į židinio liepsnas ir mąstė teoretiškai: sakykim, kad nieko nėra tikra… Sakykim, kad viskas, ką žinome, yra klaidinga… bet aš galvoju, vadinasi, aš esu.

„Viskas, ką aš aiškiai ir skaidriai matau/pergyvenu, negali būti kas kita, kaip teisybė“ – ir tai yra pamatas, ant kurio, atsiprašau, stovime ir dabar. Ir mąstome ta pačia linkme toliau… ir viskas yra, atsiprašant, teisybė. Montaigne šituo yra sukritikuotas nepaneigiamai?!

Laimingas žmogus gali puikiai gyventi klausimus ir  jam jų užtenka – jis dalyvauja procesuose, pasaulio kaitoje, jam viskas įdomu ir jam atsakymų netrūksta – vis tiek jie kiekvienu sekančiu momentu būtų kiti!

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as