Kelionė laiko mašina (1)

Tik nelaimingiems įdomus, ir, netgi žūtbūtinai siekiamas surasti, atsakymas į klausimą, kokia mūsų gyvenimo prasmė – čia, rodos, bloge „Kitas gyvenimas“ išskaičiau. O tie, kurie laimingi, jie gyvena ir jiems viskas gerai.

Tokia paprasta buitine tiesa apsiginklavus, įdomu žvilgtelėti į XVIa. Vakarų Europą, kur maždaug tuo metu, (religinių) karų ugnyje, buvo pradėta kaldinti mūsų dabar turimoji civilizacija: karaliai stengėsi centralizuoti savo valdžią, iš karo paskolų naujai praturtėję pirkosi aristokratinius titulus, religiniai fanatikai gynė kiekvieni savas bažnyčias, samdytos kariuomenės trypė pasėlius, o pabėgėliai nešiojo maro užkratą…

Gerai, sakysit, kas dar naujo po saule?

Ogi buvo tais laikais dar žmonių, kokių dabar nebėra… Bet, parodžius pavyzdį, gal dar vėl atsirastų.

Štai, šiame kontekste , Prancūzijoje, savo pilyje netoli Bordeaux, nugyveno gyvenimą  Michael Eyquem de Montaine (1533 – 1592) – didikas, politikas, rašytojas ir gyvenimo filosofas.

Be publikuotų jo kelionių po centrinę Europą (gydėsi mineralinių vandenų kurortuose) dienoraščių, galima sakyti, kad parašė vieną knygą – Essays, bet rašė ją iki pat mirties, vis palidydamas sekančius leidimus – rašė apie tai, kaip gyveno, ką apie gyvenimą manė, kaip gyventi būtų teisinga, ką apgalvoti būtų verta… kaip elgtis su slibinais, užpuolikais, šeimyniniame gyvenime ir kitose sunkiose situacijose.

Savo laiku jis buvo išrinktas Bordeaux miesto meru ir, iki gyvenimo galo, užsiiminėjo diplomatija tuometinio Prancūzijos karaliaus naudai.

Situacija buvo įdomi: ne tai, kad tais laikais žmonės nesuprato visuomeninės situacijos rimtumo, nežinojo, ką reiktų daryti, kaip, ir, iš viso, kas yra kas…

Anksti miręs Montaigne jaunystės draugas La Boutie paliko po savęs vėliau išpopuliarėjusį traktatą apie tironijos esmę ir vaistą nuo jos – jei žmonės, visi kartu, ramiai atsisakytų tirono klausyti ir jam paklusti, tai tironija žlugtų iš karto, neišgyvenus daugiau nei dienos.

Kad žmonės nesusitartų šitaip pasielgti, juos jau tada skaidė į stovyklas ( katolikai ir protestantai/hugenotai, pvz)… Nors, La Boutie teorija teigė, kad tironas įsigudrina minią (liaudį) užhipnotizuoti, kaip gyvatė savo žvilgsniu auką kad suparaližuoja… Žmonės savo valdovą įsimyli!

Bet, žinant kaip, žmones galima iš to sapno vėl pabudinti…

Įdomu, kad visas instrukcijas turėdami, protingi ir išsilavinę to laikmečio žmonės pasaulio taisyti, gerinti, ir tironijų versti nepuolė. Kas žmonėms tada buvo įdomu (įdomiau, matyt), tai kaip išgyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra… Kaip, vis tik, vertai pragyventi savo gyvenimą duotoje situacijoje.

Tada madoj buvo remtis antikos filosofais skeptikais.

Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad skeptiškas požiūris tinka tiktai klausimams žinojimo tema, bet ne supratimui, kaip gyventi.

Bet, skepticizmas yra labai pragmatiška filosofija – ji panaši į terapiją: kai žmogus pamato save ne tokiu svarbiu pasaulio kontekste, daug kas savaime atsistoja į savo vietas. Nieko nereikia priimti per daug rimtai, tiesiog, žinoti, kad nieko tikro nežinai…

Standartiniu atsakymu į bet kurią problemą tampa atsakymas: aš susilaikau nuo įvertinimo. Palaukim ir pažiūrėkim… pagyvensim ir pamatysim.

Tai nėra abejingumas, tai daugiau primena dzenbudizmą.

Jei žmogus pabustų iš įpratimo rutinos sapno, tai beveik į kiekvieną teiginį šiais išprotėjusiais informacijos bombardavimo laikais galėtume atsakyti – iš kur aš galiu žinoti, ar tai tiesa?

Ir iš viso, ko jūs iš manęs norite?

Kiek  pinigais įsuktų ideologinių kampanijų sužlugtų, į sveiką žmogišką skepticizmą atsitrenkę ! – tai kokiu būdu, šitaip gerai pradėję, žmonės, vis tik į protinio abuojumo liūną įvažiavo?… patikėjo, kad turi galėti,   privalo , atsakyti netgi į pačius kvailiausius emocingų ideologijų šūkius ir vadinamuosius iššūkius ?

Ir nedalyvauti, nežinoti, prisipažinti atsakymo neturinčiu tapo gėda.

Nuo kada pasaulis ant emocinio šantažo laikosi ?… Oi, pasirodo, jau gana ilgai…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as