Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis

Po Antro Pasaulinio karo amerikonai švietikai grįžo į pasipriešinti energijos nebe turinčią Europą pilna jėga – dar Stalinas tik Rusijoj kažkiek laikėsi, Tito – Jugoslavijoje, De Golis – Prancūzijoje į valdžią grįžęs, irgi bande nuo jų vaduotis, savo valstybės auksą iš JAV atgal išsireikalauti – tada jam amerikonai 68 -ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje ir užsuko, atsakydami… Ir kaip visada, velniams viskas sekasi: tiek De Golio nebe liko, tiek trejetukininkai suvisam į valdžią atėjo. Prancūzija išsivystė į biurokratiškiausią valstybę Europoje, valstybiniu tarnautoju būti tenai – geriausias biznis, masonija apėmus vidurinę klasę, ne tik tarnautojus – masoninė demokratija kažkokia, kur brolis broliui ranką plauna likusios liaudies sąskaita – teismai, valstybė ir visi likę bent kažkiek reikšmingi postai – viskas sprendžiama ložėje ir įsijautus, kad esama geresnės rūšies, ir po jais esantys asilai jokių šansų neturi.

Iliuminato Žako Atali knygas kaip kelią nurodančią filosofiją skaitom jau dešimtmečius, tik pranašystės kažkaip ėmė vis mažiau pildytis, geltonos liemenės, būriais susimetę, ėmė jiems langus daužyti, o masonai su Makaronu priešaky yra  tiek nuo realybės atitrūkę ir savo kurtų iliuzijų pasaulyje užstrigę, kad neatpažįsta, kad čia jiems iš aukštesnio lygmens signalai ochloso rankom ateina… Įsijautę vargšeliai pamiršo, kad oficialiai valdžiai visada yra neoficiali valdžia, būk tu masonu kokiu nori, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi. Šešėlis pilnas seniai nematomų ir todėl, rodosi, neegzistuojančių struktūrų – ne tik bankai, bet ir aristokratija, nekilnojamo turto, žemės, industrijos savininkų familijos, realybėje ne tik niekur nedingę, bet ir stipresni, nei bet kada. Panašu net, kad matomą valdžią su jos idealogija, progreso religija ir globalizmo propaganda, jie jau stumia į šalį kaip atitarnavusią ir nebe reikalingą. Trečiasis – visuotinio bukumo – principas tiek įdiegtas, jog  antrąjį – demokratiją dėl akių, renkamą valdžią galima jau nebesistengti palaikyti… Ir slėptis jau irgi nelabai reikia, tuoj ir pirmojo principo nebe reikės.

Jei Anglijoje žinom esant griežtą klasinę visuomenę, nesikeitusią nuo kokio XVIIa. – nuo kasikų, morkų sodintojų ir visų lygybės skelbėjų revoliucinio judėjimo išnaikinimo, – žinome, jog tenai kilmė ir pinigai nulemia, ar esi tarp realiai pasaulį valdančių: jei turi tik viena ar kita, tai turi tik galimybę… O kas nekilmingas ir neturtingas, tai jokių galimybių jam ir nėra.

Bet giliai demokratinė Prancūzija (čia vėl O. Nasobinas įdomiai pasakoja), jokios vidutinės klasės ten realiai nėra, irgi. Šalis dalinasi į dvi grupes: elegantes – tie, kurie gyvena nematomi ir vargo nežino, ir troubles – probleminius, nežinančius nieko kita, tik nesibaigiančius rūpesčius, mokesčius, sąskaitas, skolas, procentus, ir neturintys jokios realios galimybės savo situaciją realiai pagerinti… Ir tie probleminiai problemomis yra užmėtyti specialiai, sistematiškai ir intensyviai, jų gyvenimas yra kova, ir jie neturi laisvos akimirkos pamastyti, net jei ir atsitiktinai kokia mintis jiems į galvą užklystų. Tai jiems yra kuriamas dabartinis masinis bukinantis kinas, idijotiškos tv programos, radio laidos su debiliškais vedančiaisiais, 90% internetą sudarančio mėšlo, begalinės iki blogumo kartojamos reklamos, amžinas nepastovumas, nesibaigiantis nerimas… Jie ramybės net ir nebe siekia, jie jau tiek iškankinti dresiruojant, kad jei nurodymų neirdi kurį laiką, kas gerai, ar kas – blogai ir kad reikia tuoj pat pulti kažką pirkti, nežino paskutinių perversmų ar katastrofų naujienų, tai juos tuoj pat ima kratyti, kaip kvaišalų dozės negavus… Jie turi skubėti, naudoti išmanius telefonus nuo vaikystės, chemiją visokią, būti tolerantiškais kam tik nesugalvota, keisti lytis… Tai jie turi pergyventi dėl gamtos, klimato, karų, katastrofų kur nors Afrikoje. Turi jaustis už viską atsakingi, kad nepastebėtų, jog nuo jų iš tikro visiškai niekas nepriklauso.

Turi jaustis kalti, mokėti už tai mokesčius, baudas, kentėti bausmes, nekęsti savęs kaip žmonių. Ant jų galvų pastoviai lija visokios ideologijos ir propagandos… Viršūnėje, pas elegantiškus, viso to nėra. Tenai vertybės tradicinės, vaikai auga apsaugoti maksimaliai nuo pasaulio purvo, šeimos kaip iš seno, vyrauja kompetencija, profesionalizmas, gydoma homeopatija, ekonominių interesų susikirtimai išsprendžiami tarpusavio susitarimu… Vyrauja klasikinis grožio idealas, estetika, mados ten nesikeičia ir modernizmas neprasiskvesbęs – perlų vėriniai ir raudonmedžio sekreterai perduodami iš kartos į kartą, taip pat laikrodžiai ant grandinėlės ir rols roisai… Nežinau, ar pastebit, bet jau net ir romanų apie šitokius žmones nerašoma, ir filmų nerodoma – girdi, jei konflikto nėra, tai nuobodu, niekas nežiūrės… Konfliktai, karai, apgavystės, išdavystės, psichologinės problemos, nuprotėjimai – štai jums nenuobodus dvasinis maistas kasdienai. Gaunat, ko norit ir jums suformuota, ko norėti.

Žinantiems įdomu buvo skaityti „Da Vinčio kode“ apie Maltos riterius, kaip apie „geruosius“ ir Opus Dei organizaciją, kaip apie bloguosius. Nes realybėje maltiečiai supuvę iki pašaknų ir korumpuoti jau šimtmečiai iš eilės (pagrinde jie kontroliuoja senųjų meistrų meno ekspertizę, kainas ir paskirstymą pasaulyje), o Opus Dei palyginus dar gana sveika ir ryžtinga organizacija. Jos nariai gyvena pasaulyje, bet pagal dvasinio gyvenimo pirmumo principą, tarnauja dievo reikalui žemėje – dalis žmonijos, kaip žinia, tiki šio reikalo „gerumu“. Tai, pasirodo, O. Nasobinui pasakojo žmogus iš tos organizacijos, kad po  tokios Opus Dei „reklamos“ Dano Brauno knygoje, organizacija gavo daugybę laiškų iš viso pasaulio nuo žmonių, prašančių priimti juos į narius ir suteikti galimybę daryti blogį nebaudžiamiems, kaip knygos ir buvę aprašyta – nežinia net, ar juoktis, ar verkti…

O tuos, kurie mano, jog masonybė jiems duos greitą kelialapį į karjerą ir kitokią gerovę, O.Nasobinas perspėja: jei masonams kažkokio žmogaus reikia, tai jis pakviečiamas, priimamas šiltai, jam sudaromos sąlygos ir pan. O kai į masonus spraudžiasi koks nors karjeristas ar prakusti jų pagalba susiruošęs, tai jam kuriamos dirbtinos kliūtys, sunkūs išbandymai, iš jo reikalaujama įrodymų, jis turi rizikuoti, jam tai kainuoja pinigus… Ir gali iš viso, blogai baigtis. Nes masonų ložės tam ir kurtos, kad atskirti bloguosius iš esmės nuo sutinkančių būti blogais, kad prakusti pasaulyje – priėjimas prie lovio garantuojamas tik iš tikro blogiems. O jei priimti į masonus visus norinčius, tai visas reikalas netenka prasmės.

Pasaulis nestovi vietoje, išnykimo į šešėlį, slaptumo dviveidišką naudą jau kada kada atrado ir verslas. Pvz, sausas įstatymas JAV XXa. pradžioje pasirodė pelningas ir naudingas įvairiom prasmėm. Tiesiogine – atnešė didžiulius pelnus, suformavo šešėlinius kapitalus, taip pat sukūrė mafijines struktūras – tinklus, kurias buvo toliau galima naudoti kam tik panorėjus… Legalizavus alkoholį, į šešėlį buvo pervestas narkotikų biznis – mes neįsivaizduojame pasaulio, kur narkotikai nebūtų draudžiami įstatymu. Kai dar visai neseniai tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, naudoti ar nenaudoti, ir asmeninė atsakomybė savo sveikata, gerbūviu, gyvenimu – vieni nuo to mirė griovy (bet gal jie ir taip būtų mirę griovy), kiti gyveno šimtą metų, tapo garsūs savo kūryba, pripažinti netgi genijais… Tik biografijose privengiama parašyti, kurio svaigalo kvaitulyje eilės ar kiti menai sukurti. Kai tai vyko masiškai. Opiumo poetai, absinto tapytojai – kūrėjų generacijų vardai… O paprastas žmogus pirko migdomus vaistus opiumo pagrindu ar sirupą nuo kosulio su heroinu sudėtyje. Ir koka kola dar buvo su koka. T.y. raudonas vynas su kokainu…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as